Nevėžio laivyba
Nuo senų, priešistorinių laikų mūsų upės buvo naudojamos vandens keliams. Ir Nevėžiu mūsų sentėviai keliavo, kariavo ir prekes gabeno.
Kryžiuočių raštuose Nevėžis minimas kaip plaukiojama upė. Aprašant vieną jų žygį į Lietuvą (Scriptores rerum Prussicarum, II, Wigand'o von Marburg'o kronika, 591 pusl.) pažymėta, kad jie 1379 metais nuplaukė Nevėžiu rastais ten laivais: „pertranserunt eciam Romaynen usque ad flumen Nowese ubi inventis navibus de terra paganorum se avertentes“51.
XVI šimtmetyje Nevėžis buvo laikomas laisvas laivybai, todėl jstatymai draudė tvenkti jį vandens malūnų užtvankomis. 1568 m. Gardino seimas pripažino Nevėžį tinkamą laivams plaukioti; 1581 m. įstatymas patvirtino, kad Kėdainiai turi laisvą vandens kelią, kuris negali būti sutrukdytas užtvankų („iž w Kieydanach port wolny i groblą tamowany byč nie ma“).
1607 m. seimas rūpinosi Nevėžį tvarkyti; jis pavedė Sebastijonui Kęstartui, Ariogalos tijūnui, Žemaičių teisėjui, ir Jonui Dzevaltauskui, Kauno karužai, patikrinti tiltus ir keltus. Darbą atlikę, jie turėjo patiekti seimui pranešimą (2, 39 pusl.).
Nevėžis ties Raudondvariu (A. Prapuolenio fot.)
Dažnai girdime nuomonę, kad seniau laivai plaukiodavę Nevėžiu iki Panevėžio. „Dabar Nevėžiu galima plaukioti tik irkliniais laiveliais, bet prieš keletą šimtmečių, dar net XVIII šimtmetyje, mūsų krašte dėl miškų esant drėgnesniam klimatui, didesnieji upių laivai ateidavę net iki Panevėžio“52. „Iki nepriklausomos Lenkijos respublikos galo, t. y. iki 1796 metų, Nevėžis buvo tinkamas laivininkystei iki Panevėžio miesto; ypatingai didelę reikšmę laivybai turėjo upė Hanzos sąjungos laikais, bet vėliau ją apleido, užstatė malūnų užtvankomis“ (10, 133 pusl.).
M. Biržiška53 rašo apie Nevėžį: „Jąja vaikštinėja garlaiviai nuo ištakos ligi Babtų, pavasarį ligi Kėdainių, o kad ne malūnų užtvankai - ir toliau eitų; bent dar XVIII a. gilieji upialaiviai jąja ėję ligi Panevėžio, o senovėje, sako, jos vandenų prekyba žydėte žydėjusi“. Laivininkystę ligi Panevėžio lyg patvirtina rasti kaž kur apie Naujamiestį prieš kelioliką metų baidoko griaučiai.
Rimčiau klausimą patyrinėjus, galima tvirtinti, kad Nevėžis niekad aukščiau Kėdainių nebuvo naudojamas laivybai. Visos versijos, ir politinės (Lenkijos padalijimas), ir hidrologinės (vandens debito sumažėjimas) neišlaiko kritikos. Dėl miškų kirtimo, kaip įrodo hidrologai, upių debitai eina didyn, bet nemažyn. Seniau Nevėžis, kaip ir kitos upės, galėjo būti dar mažiau vandeningas54. Pavasario potvynio metu atskiri baidokai galėjo keltis iki Panevėžio; gal vieno tokio griaučiai ir rasti Nevėžio krante.
Nevėžio prieplauka ties Babtais
Kryžiuočių maršrutuose (Scriptores rerum Prussicarum, II t., Die litauische Wegeberichte, 681 ir 682 pusl.) Nevėžio gilumas per pusę mylios žemiau Babtinų nurodytas iki kelio („vf der Naweschrn, der ist kny tief“), kitur - iki juostos („ist tief bis czum gurtel“). Tokio gilumo upė galėjo tikti didelėms valtims, bet ne baidokams.
Nepatikrintos žinios apie Nevėžio laivybos sąlygas suklaidino Napoleoną. 1812 metais prancūzai plačiai naudojosi Nemunu maistui ir amunicijai gabenti; jie mėgino nuvežti Nevėžiu savo „sunkiąją“ artileriją Rygos miestui daužyti. Prancūzų laivai įstrigo Nevėžyje ir visi planai iširo. Smulkesnių žinių apie šią prancūzų ekspediciją Nevėžiu rasti nepavyko; visi autoriai mini pliką faktą, kaip netinkamos informacijos padarinį (3, 78 pusl. ir išnaša, 6, 192 pusl., 2, 59 pusl., 7, II tomas, 36 pusl.).
Labai įdomiai apibūdinta Nevėžio laivyba senoviškame rusų vandens kelių aprašyme55. „Nevėža. Ši upė bus kelias naujo projektuojamo susisiekimo tarp Nemuno ir Rygos uosto. Jos žemupis jau tinka laivybai (net tokiems laivams, kurie gali eiti į jūrą), bet tik iki Kėdainių miesto (Kojdany), o nuo šios vietos vandens srovė tokia smarki, kad, panorėjus įvykdyti Dauguvos su Nemuno sujungimo projektą, šioje upėje bus reikalas pasinaudoti šliuzais, kad būtų galima plaukti“.
Rimta kliūtis laivams - malūnų užtvankos. Senieji įstatymai draudė jas statyti. Vėliau, kai upė nebuvo naudojama faktiškai, kieno nors leidimu ar sauvališkai pristatė malūnų. Per primitivias jų užtvankas galima plukdyti sielius ar palaidus rąstus, bet laivais rizikinga keltis net pavasarį. Per žemutinio, Vilčiatavos malūno užtvanką buvo mėginta keltis motoriniais laivais. Tikriausia, kad laivai iš Nemuno pasikeldavo tik iki Stabaunyčios, žemiau Babtų. Stabaunyčioje, kurios vardas reiškia prieplauką, buvo karčiama ir keletas sandėlių grūdams, linams ir kanapėms laikyti (2, 44 pusl.). Kiek gyvas buvo vandens transportas, matyti iš oficialinių rusų duomenų (3, 179 pusl.). Būtent, Nevėžio prieplaukas Raudondvaryje ir Stabaunyčioje 1853 metais aplankė 31 baidokas (prūsų batas) ir 8 sieliai, 1854 m. - 128 baidokai, 1855 m. - 159 baidokai. 1856 m. - 48 baidokai, 1857 m. - 43 baidokai ir 2 sieliai. Čia įterpti 1854 ir 1855 m. duomenys yra nepaprastai dideli dėl karo ir blokados, kada rusams liko vienintelis vandens kelias Nemunu, Nerimi ir Nevėžiu, iki kurių eksportuojamos ir importuojamos prekės buvo gabenamos arkliais. Skaitant vidutiniškai po 40 baidokų metams, o talpą kiekvieno nuo 32 iki 80 t, turėsime metinę apyvartą apie 2000 t prekių. H. Keller'is nurodo, kad 1894 m. pergabenta prekių tik 9000 t (7, II t., 36 pusl.). Prūsų batai - nedideli baidokai, su 1 ar 2 stiebais, būriniai, su bliktimi ir kajute; ilgumo apie 20 m, platumo apie 4 m, grimzlė iki 1 m; baidoko įgula - vairininkas ir 3-4 jūreiviai.
Nevėžis žemiau Panevėžio tetinka baidarėms
Sieliai Nevėžyje dabar - retenybė. Maža miškų pasiliko apie Nevėžj, esama atsarga skiriama vietos gyventojų reikalams. Rusų įstaigos oficialiai laikė Nevėžį tinkamu palaidai plukdyti nuo Labūnavos m., sieliais (per visą vasarą) nuo Šušvies žiočių, tinkamu garlaiviams plaukioti nuo Babtų m. iki žiočių56. Mūsų laikais Nevėžis laikomas plukdomas nuo Labūnavos m., 42 km ruože, tinkamas laivybai nuo žiočių iki Panevėžėlio, 30 km ruože. Nevėžis tiks laivybai bent iki Panevėžio, kai jo užtvankos bus aprūpintos šliuzais ir bus atlikti kaikurie regulavimo darbai; vandens kelio iki Kėdainių projektas aprašytas toliau.
Nevėžis aukščiau Kėdainių
51Z. Ivinskis, Lietuvos prekyba su Prūsais. Kaunas 1935, I, 119 pusl. Dr. Ivinskis buvo malonus nurodyti man svarbią istorinę medžiagą.
52A. Gilvydis, Panevėžys, Lietuvos Aidas 1933, 209 Nr.
53M. Biržiška, Lietuvos geografija, Vilnius 1920, 86 pusl.
54S. Kolupaila, Ar senka mūsų upės? Gamtos Draugas 1935, 6 Nr., 81 pusl.
55Bachturin, Kratkoje opisanije vnuirenniago Rossijskoj Imperiji vodochodstva meždu Baitijskim, Černym, Bielym i Kaspijskim moriami. Sanktpeterburg 1802, 71 pusl.
56Perečen vnutrennich vodnych putej, 1907, 288 pusl.
Įžanga ⚬ 1. Vardas ⚬ 2. Nevėžio versmės ⚬ 3. Nevėžio ilgis ⚬ 4. Nevėžio vingiuotumas ⚬ 5. Nevėžio kritimas ir išílgínis profilis ⚬ 6. Nevėžio baseinas ⚬ 7. Nevėžio íntakai ⚬ 8. Baseino plotas ⚬ 9. Nevėžio baseino geometriniai santykiai ⚬ 10. Nevėžio baseino vandens balansas ⚬ 11. Drėgmenys Nevėžio baseine ⚬ 12. Hidrometrinės stotys ⚬ 13. Nevėžio debitų matavimai ⚬ 14. Nevėžio debitų ties Kėdainiais skaičiavimas ⚬ 15. Nevėžio nuotakis ⚬ 16. Nevėžio debitų augimas ⚬ 17. Nevėžio režimas ⚬ 18. Nevėžio užšalímaí ⚬ 19. Nevėžio kilometrinis aprašymas ⚬ 20. Nevėžio aukštupís ⚬ 21. Nevėžis tarp Traupío ir Raguvos ⚬ 22. Tarp Raguvos ir Panevėžio ⚬ 23. Panevėžys ⚬ 24. Nevėžis nuo Panevėžio iki Krekenavos ⚬ 25. Nuo Krekenavos iki Kėdainių ⚬ 26. Kėdainiai ⚬ 27. Nevėžis žemiau Kėdainių ⚬ 28. Nevėžio žemupis ⚬ 29. Nevėžio laivyba ⚬ 30. Projektai vandens kelio iš Nevėžio į Lėvenį ⚬ 31. Nevėžio reguliavimo projektas ⚬ 32. Nevėžio tiltai ⚬ 33. Nevėžio vandens energija ⚬ 34. Vandens malūnai ⚬ 35. Miškai Nevėžio baseine ⚬ 36. Pelkės ir melioracijos darbai ⚬ 37. Sonžylos kanalas ⚬ 38. Ežerai Nevėžio baseine ⚬ 39. Nevėžio žvejyba ⚬ Pabaiga