Kliūtys
Bangos. Ežeruose bangos ritasi pavėjui, tačiau sekliose pakrantėse jų frontas pasisuka lygiagrečiai kranto linijai. Upių sraunumose susidaro stovinčios bangos: kuo galingesnis srautas, tuo jos aukštesnės. Jų frontas statmenas srovės krypčiai, tačiau kai srovė, atsimušusi į uolas, keičia savo kryptį, tai posūkio vietoje bangos rikiuojasi įstrižai srovės. Bangos, kurių žingsnis (atstumas tarp gretimų bangų viršūnių) yra keletą kartų didesnis už jų aukštį, paprastai būna švelniai suapvalintos ir, plaukiant per jas, laivas tik nežymiai būna nepastovus kurse (plaukimo kryptyje). Bangos, kurių žingsnio ir aukščio santykis mažesnis už 2, paprastai ima lūžti - susidaro aštri viršūnė, užlinkusi pagal bangos sklidimo kryptį (stovinčių bangų - prieš srauto kryptį). Visos plaukimo priemonės tokias bangas kerta, panirdamos tuo giliau, kuo didesnis jų greitis. Pripučiamos valtys po tokiomis bangų viršūnėmis nepanyra, ir todėl joms gresia pavojus apvirsti (per skersinę savo ašį). Baidarės ar medinės valtys taip pat gali būti apverstos, jei jos paklius į tokias bangas išilgai jų frontui. Todėl per lūžtančias bangas (taip pat ir per įstrižąsias) plaukiama tik statmenai jų frontui. Jei bangų viršūnė ne itin aštri, nuo statmenos krypties galima nukrypti iki 30°.
53 pav. Kliūtys:
I - bangų sklidimas ežere. II - viražas. III - rumbas. IV - rėva.
V - slenkstis (a - planas, b - pjūvis). VI - krioklys (pjūvis).
VII - akmuo (a - planas, b - pjūvis).
Storesne linija pažymėtos lūžtančios bangos.
Viražai. Upės posūkyje pagrindinė srovė iš inercijos būtinai pasiekia išorinį posūkio krantą. Stiprus srautas, atsimušęs j krantą, sudaro gan pavojingą kliūtį: viršutinis vandens sluoksnis suformuoja įstrižai srauto stovinčias bangas, o apatinis neria pagal krantą gilyn; pagrindinis srautas čia įgauna sraigtinį judesį. Viražo gale, kur srautas jau atsiskiria nuo kranto, paprastai būna įstrigę keletas didelių akmenų (jei srautas silpnas, tai nors kerplėšų), kurių srovė nebepajėgia toliau nunešti. Kai viražas galingas, visoms plaukimo priemonėms (net plaustui) yra pavojus virsti, todėl paprastai plaukiama kiek galima arčiau vidinio posūkio kranto, spaudžiantis prie pat akmenų, kurie ten paprastai sudaro didoką seklumą. Baidarės viražus dažniausiai praeina su nemažu teigiamu greičiu. Viražo gale jos vis tik patenka į srautą ir bando vėl iš jo plaukti vidinio kranto pusėn. Reikia sekti, kad iš srauto į ramų vandenį nebūtų plaukiama perdaug dideliu kampu: baidarės galą nešant srautui, o nosį sustabdžius ramiame vandeny, baidarę staigiai suka prieš srovę, ji stengiasi apvirsti. Silpnesniuose viražuose, kuriuose prie vidinio kranto seklumos didesnės stovinčios bangos nesusidaro, galima plaukti ir neigiamu greičiu.
Plaustininkai, po viražo stengdamiesi laiku grįžti į pagrindinę srovę (seks priešingos krypties viražas!), prie vidinio kranto spaudžiasi tik itin aštriame viraže.
Rumbai. Tai sąnašinės kilmės seklumos, išsidėsčiusios įstrižai upės, toje vietoje, kur pagrindinis srautas metasi nuo vieno kranto į kitą (srautui tekant įstrižai upės, jo skerspjūvis ryškiai padidėja, greitis žymiai sumažėja, ir šioje zonoje iškrinta srauto nešamos medžiagos). Lygumų upėse rumbus sudaro smulkus upės smėlis, o kalnų upėse rasime ne tik žvyro, bet ir didokų akmenų sudarytus rumbus. Juose yra vienas (dažniausiai centre) arba keli (dažniausiai pakrantėse) latakai - gilesnės vietos, per kurias persirita daugiausia vandens. Latakai būtinai orientuoti skersai rumbo (įstrižai upės). Retai, tačiau pasitaiko aukšto pylimo formos rumbų (iki 2 m). Plaukiant per rumbą, reikia ieškoti jo latakų ir labai ryžtingai sukti į juos, nes pavėlavus vanduo paprastai nuneša į seklumą, per kurią jis ritasi nors ir plonu sluoksniu, bet labai dideliu greičiu.
Rėvos. Tai upės atkarpos su nevienodai išsidėsčiusiais rieduliais. Tarp akmenų susidariusios stipresnės srovės tuoj pat sudūžta į kitus akmenis. Stovinčios bangos rikiuojasi įvairiomis kryptimis, sudaro besikryžiuojančias bangas. Upė rėvoje akmeningo dugno nepajėgia pagilinti, todėl bando praplėsti krantus, kuriuos paplovus į vagą rieda nauji akmenys. Žiūrint į sudėtingą rėvą nuo kranto, dažnai atrodo, kad praplaukti ją neįmanoma arba praplaukimo linija pernelyg sudėtinga, trūksta patikimų orientyrų. Tačiau plaukiant paaiškėja, kad rėvoje drąsiai galima improvizuoti, manevruoti tarp akmenų, nes tie akmenys srovės greitį nuolat mažina. Plaukiant, aišku, reikia patikimai valdyti plaukimo priemonę ir itin greitai orientuotis. Geresnio varianto ieškoti plaukiant neleistina: plaukiama pirmu pastebėtu realiu variantu.
Slenksčiai. Tai upės atkarpos, kuriose akmenys ar uolos suformuoja galingas, ryškias sroves su tvarkingomis stovinčiomis bangomis. Būdingas slenksčių bruožas - šalia stiprių srovių paprastai būna ir griežtai apibrėžti ramaus vandens ar net priešingos tėkmės plotai. Srovės prasideda lygaus paviršiaus didelio vandens greičio trikampiais (vadinamaisiais „liežuviais"), žemiau kurių viršūnės rikiuojasi stovinčios bangos. Srovės stiprumas ir bangų aukštis tiesiog proporcingi vandens lygių skirtumui aukščiau ir žemiau slenksčio. Aukščiausia banga beveik lygi šiam skirtumui. Kai slenksčio elementai seka vienas po kito ir vieno elemento sudarytos srovės pasiekia kitą elementą,- esame prie daugialaipsnio slenksčio.
Stiprios srovės slenkstyje ilgai negęsta ir galų gale j ką nors atsimuša: į akmenų grandinę, uolą, krantą arba pasiekia kitą slenksčio elementą. Pasirenkant plaukimo per slenkstį variantą, reikia nuspręsti, kuria srove (jei yra kelios paralelios srovės) plaukti, į kurį trikampio šoną įeiti ir kurioje srovės vietoje iš jos išeiti, kad nesusidurtume su akmenimis, kad kaip galima mažiau reiktų plaukti per stovinčių bangų viršūnes ir, išeinant iš srovės, netektų apsiversti (pastaroji problema jaudina tik baidarininkus). Baidarininkai, ypač gerai įpratę valdyti baidarę, kartais iš srovės išplaukia, darydami 180° posūkį: toks manevras gali būti atliktas trumpesnėje srovės atkarpoje.
Kriokliai. Tai kliūtys, kai srovė krinta staigiai (krintančios srovės paviršius su žemiau kliūties esančio vandens paviršium sudaro didesnį negu 45° kampą). Po krioklio stovinčių bangų nebūna, nes visa srovė nueina gilyn, po vandens paviršiumi, kartu su savimi įsiurbdama ir dalį paviršinio vandens. Todėl žemiau krioklio vandens paviršiumi dažnai srovė teka krioklio link. Paprastus krioklius (kritimo frontas tiesus, nėra išsikišusių uolų) baidarės praplaukia, jei jų aukštis neviršija 1,5 m, o plaustai, pripučiamos valtys, katamaranai - ir didesnius. Plaukti reikia statmenai krioklio frontui. Kuo didesnis bus greitis ir inercija, tuo daugiau galimybių sėkmingai įveikti žemiau krioklio priešpriešinę srovę. Baidarės priekis ir galas turi būti lengvi, kadangi priekis gilyn neria nusileidimo momentu, o galas - kai ant jo krinta krioklio srovė. Įveikiant baidare krioklį (arba slenkstį), kai plūsta spiralės pavidalo arba krioklio fronto atžvilgiu įstriža srovė, teks atspėti baidarės pasvirimo ir plaukimo krypties kampą srovės atžvilgiu, kad galima būtų kompensuoti sukamąjį srovės poveikį.
Pavieniai akmenys - kliūtis, kuri, priklausomai nuo aplinkybių, įveikiama labai įvairiai. Kai akmuo kyšo virš vandens, jį teks aplenkti (katamaranu dar būna galimybė jį apžergti), tačiau, kai per akmenį ritasi srovė, reiks spręsti, kas šioje situacijoje geriau: aplenkti manevruojant ar per jį peršokti? Jei akmuo yra silpnoje srovėje, virš jo nesusidaro ryškesnių gūbrelių, už jo nėra charakteringos duobės, jis pastebimas dažnai pavėluotai. Be to, silpnoje srovėje akmuo dažnai būna mažai nušlifuotas, taigi pavojingas. Jei, pastebėję jį, nespėjame aplenkti, greitį reikia bent sumažinti. Jei akmuo stovi stipresnėje srovėje, už jo atsiranda gilesnė ir ilgesnė duobė, kurioje daugiau oro burbuliukų ir mažiau gryno vandens. Tokį akmenį peršokęs laivas giliai panirs pursluose ir iš ten turės išplaukti ,,į kalną" - į normalų upės lygį. Jei dėl priešinės srovės tai ne iš karto pavyksta, reikia irklus kišti giliai į apatinius vandens sluoksnius, tikintis, kad giluminė srovė juos pagaus ir padės jums išplaukti. Aplenkus akmenį ir plaukiant per arti tokios duobės, baidarė ar pripučiama valtis gali būti į ją įtraukta (tokiu atveju baidarė apsiverčia). Kada galima ir kada verta per akmenį peršokti? Šį klausimą padeda išspręsti tiktai praktika. Tačiau reikia žinoti, kad vandens gūbrys virš akmens yra „kietas", laivo grimzlė jame žymiai sumažėja.
Sūkuriai. Galingi sūkuriai, pavojingi baidarėms bei pripučiamoms valtims, susidaro tik labai vandeningose upėse, kai jų debitas viršija 500 m3/sek. Jie retai būna stacionarūs, todėl dažniausiai netikėti. Jei nepavyksta juos aplenkti, reikia bandyti padidinti baidarės pastovumą, smarkiai padidinant jos greitį. Patekus į silpnesnį pastovų sūkurį, kuris paprastai susidaro prie didelės uolos, greta stipraus srauto, reikia bandyti išeiti iš jo toje vietoje, kur šliejasi sūkurys ir pagrindinis srautas, kiek galima toliau nuo uolos.
Seklumos. Jos visada yra ties vidiniu posūkio krantu, už salos, žemiau intako žiočių. Virš seklumų stovinčios bangos ryškiai susmulkėja. Jas būtina aplenkti. Jei jau užplaukėte ant seklumos, tai iš baidarės ar pripučiamos valties skubiai iššokite, kad jų nesudraskytumėte. Seklumoje įstrigusį plaustą teks nukelti kartimis.
Protakos susidaro reliatyviai mažesnio nuolydžio upės atkarpoje: ten vanduo išmeta iš aukščiau atneštą smėlį, žvyrą, akmenis, iš jų ilgainiui susiformuoja salos, dažnai apaugusios mišku, o tarp salų - protakų labirintas. Protakos nemalonios dėl to, kad, plaukiant pro jas, būna ribotas matomumas: jos siauros, daug posūkių. Dažnai neaišku, kurią rinktis, nes dalis jų, kiek paplaukus, ima skaidytis į mažesnes, seklėja ir nė viena nebetinka plaukti. Protakose yra pavojus grupei suskilti: nepastebėjus, kuria protaka nuplaukė priekiniai ekipažai, juos surasti bus labai sunku. Plaukiant protakomis, būtina laikytis labai mažų intervalų (iki 15-20 m). Protaką rinktis reikia pagal šią požymių eilę: 1) tą, kurioje nesimato sąvartų; 2) tą, kuri staigiau krinta (ji nesiskaidys j smulkesnes protakas, atvirkščiai - j ją įsilies kitos protakos); 3) tą, kuri vandeningesnė.
Sąvartos - pavojingiausios kliūtys, susidarančios siaurose protakose, kurias uždaro skersai suvirtę medžiai. Vanduo pro jas prasikošia, o laivas ir žmogus - ne visada. Jei srovė stipri, iš po sąvartos išlysti neįmanoma. Pavojingos ir potvynio suneštų rąstų sąvartos krantuose (pavyzdžiui, staigiame viraže, salos pradžioje), jei po jomis prasiveržia srovė. Išvydus sąvartą, jei aiškiai nesimato, kur praplaukti (pavyzdžiui, aplenkti ties medžio viršūne ar pralįsti po jo kamienu ties krantais), būtina tuoj pat sustoti prie kranto ir jau nuo kranto ieškoti galimybės sąvartą apeiti ar ją išardyti. Prie pat sąvartos priplaukti galima tik tada, kai silpna srovė ir mes įsitikinę, kad ji mūsų po sąvarta neįtrauks.
Plukdomi rąstai. Staigiuose upės posūkiuose jie gali užblokuoti ir net sulamdyti laivą bei jo įgulą. Reikia atsižvelgti į tai, kad rąstai plaukia su pagrindine srove, ir tą srovę geriausiai kirsti ten, kur ji silpniausia, t.y. kur ji kerta upės ašį. Slenksčiuose rąstai kliudo manevruoti, todėl plaukti per slenkstį geriau, kai jų ten mažiau.
Rastų užtūrą (jei ties ja nesusikaupę rąstai) galima praplaukti, atsargiai ją priskandinant.
Žemi tiltai, lieptai ir lynai. Silpnoje srovėje jie praplaukiami, įgulai laive atsigulus (gulama ant nugaros). Stiprioje srovėje, jei nesame įsitikinę, kad prarysime neužkliuvę, reikia elgtis taip, kaip plaukiant pro sąvartas. Ypač pavojingi lynai, nes jie dažniausiai per vėlai pastebimi. Kartais lengviau pastebėti jų įtvirtinimo įrenginius krante. Praplaukti po lynu lengviau arčiau krantų - ten jis pakibęs aukščiau.
Perkolos - tai keletas skersai upės į dugną sukaltų stulpelių, įrenginys žuviai gaudyti. Senos perkolos stulpeliai ties vandens paviršiumi būna nupuvę (ją pastebėti galima pagal stulpelius pakrantėje). Plaukti reikia labai mažu greičiu; jei tarp stulpelių nėra pakankamai plataus tarpo, tai vieną iš jų reikia ištraukti.
Užtvankos. Dažniausiai jas reikia apeiti. Gali būti ir praplaukiamų užtvankų (kaip slenksčiai arba kriokliai). Dažniau galima praplaukti neseniai sugriuvusią užtvanką (kol ji nedaug pralaužta). Vėliau srovė sklinda per visas griuvenas, ir užtvanka pasidaro nepraplaukiama.
Laivybinė upė. Tai taip pat kliūtis, nes tenka saugotis plaukiančių laivų ir kai kurių laivybos įrenginių. Laivams reikia užleisti farvaterį. Jei tektų plaukti naktį, būtina turėti šviesos signalą.
Potvynis. Kalnų upėje potvynio metu ypač komplikuojasi viražai, slenksčiai, sąvartos, todėl geriau palaukti, kol upė nurims. Visiškai negalima plaukti, kai vanduo ima semti pakrančių medžius: tada pavojinga sustoti prie kranto.
PLAUKIMO PRIEMONĖS: Plaukimo priemonės parinkimas ⚬ Medinės valtys ⚬ Baidarės ⚬ Pripučiamos valtys ⚬ Katamaranai ⚬ Plaustai
TURISTINIAI VANDENS MARŠRUTAI: Maršrutų sudėtingumas ⚬ Populiariausi vandens turizmo rajonai
GRUPĖS PASIRUOŠIMAS KELIONEI
KELIONĖS PLANAVIMAS: Duomenys apie kelionę ⚬ Kelionės trukmė ⚬ Kelionės grafikas
INVENTORIAUS PARUOŠIMAS KELIONEI:Asmeninis inventorius ⚬ Ekipažo ir grupės inventorius
VANDENS TURIZMO TAKTIKA: Prieigos ⚬ Stovyklavimas. Dienos režimas ⚬ Plaukimas ⚬ Kliūtys ⚬ Žvalgyba ⚬ Avarijos ⚬ Orientavimasis
VANDENS TURIZMO TECHNIKA:
Srovės poveikis laivui ⚬ Baidarės valdymas ⚬ Plausto valdymas ⚬ Pripučiamos valties valdymas ⚬ Remontas