Č. Kudaba. Nerimi. Nuo Naručio žiočių iki Ašmenos ir Strėčios santakos

NUO NARUČIO ŽIOČIŲ IKI AŠMENOS IR STRĖČIOS SANTAKOS

Turbūt skaitytojas pastebėjo, kad Vilijos intakai įteka po du: jei intakas iš dešinės - lauk panašaus iš priešingos pusės. Antai, kai iš dešinės įtekėjo Servečius, tai iš priešingos pusės - Ilija, dabar štai gėrimės Naručiu, o priešais netoliese laukia Uša. Pakeliavę dar dieną, vėl rasime intakų porą: Ašmeną ir Strėčią.
Ties Naručio ir Ušos žiotimis praeidavo, o ir dabar kertasi administracinės ribos. Senaisiais laikais susiėjo Vileikos ir Švenčionių apskritys, dabar čia baigiasi Minsko srities Vileikos ir Molodečno rajonų teritorija ir prasideda Smurgainių rajono teritorija, priklausanti jau Gardino sričiai.
Penketą kilometrų, nuo Naručio žiočių iki Ušos žiočių, Vilija, lyg nenorėdama atsisakyti aukštupio krypties, dar teka į pietvakarius. Tai rami, miškėta, sausakrantė, be gyvenviečių jos atkarpa. Vagoje yra kelios salos, kurios sename topografiniame žemėlapyje nepažymėtos.
Iš kairės netrukus pamatome atitekant Ušą. Ji priklauso prie tų Neries intakų (75 km ilgio, vid. met. debitas 6 m³/sek), kuriais seniau vyko prekyba miško turtais iš Molodečno girios. Upė išteka iš aukštumų netoli Minsko. Pakeliui žemyn prie jos yra mūsų minėtasis Molodečno miestas, netoli žiočių dar vienas - nedidelis Zaskievičių miestelis.
Nuo Ušos žiočių ilgam, iki Smurgainių, Vilija laikosi gana pastovios krypties, nepaisant nedidelių vingių, teka į šiaurvakarius.
Šioje atkarpoje Vilija plati, rami, pasitaiko gylės, užsilikusios senvagės. Yra ir netikėtų reiškinių. Štai prie Dleneco kaimelio (kairėje) yra upėje nuo seno žinomas Verebjės sūkurys, Seniau šalia buvo keltas, todėl vieta ta vadinama Perevazais.
Toliau upė teka ramiai, pakrantės miškėtos. Visą laiką jauti, kad didelio miško masyvas tęsiasi dešiniu paupiu - ten žemumos, aukštesni smėlėti paviršiai supustyti į kopas. Kairysis krantas, leidžiantis nuo Perevazų, irgi žemas, keliose vietose likę senvagių, tačiau netoli esančiame slėnio šlaite viena po kitos išsidėsčiusios gyvenvietės. Prie upės likučiai vandentiekio, iš kur buvo tiekiamas vanduo Zalesės geležinkelio stočiai.
Taip tęsiasi porą kilometrų. Po to upė prisišlieja prie kairiojo sausesnio šlaito. Pakrantė nelabai aukšta, bet apaugusi retais senokais storakamieniais ąžuolais, kitais medžiais. Po ją lajomis ūksmėta, erdvu, yra takų, lyg kokių senų alėjų liekanų. Viskas primena parką. Ir dabar čia patekę žmonės mėgsta pavaikštinėti. Iš čia nesunku atsekti nuo upės seną kelią su medžių alėjos likučiais, kuris nuveda anapus plento ir geležinkelio į Zalesės senąją dvarvietę su parkais, rūmais. Ta sodyba yra apie pusantro kilometro nuo upės, prie nedidelės Drajos upelės.

Zalesė M. K. Oginskio laikais (L. Chodzkos piešinys)	Smurgainių meškininkai (iš „Baltarusių tarybinės enciklopedijos)

Į Zalesę verta užeiti, nes vieta įdomi keliais požiūriais. Visą pirma tuo, kad čia dvidešimt metų (1802-1822) su pertraukomis gyveno kompozitorius ir visuomenės veikėjas M. K. Oginskis (1765-1833). Iš to meto liko klasicizmo stiliaus rūmai, projektuoti Vilniaus universiteto architektūros profesoriaus M. Šulco. Šių rūmų statybą prižiūrėjo Vilniaus gubernijos architektas I. Pusjė, Puikiai suprojektuoti du parkai su tvenkiniais, mažosios architektūros kūriniais. Seniau būta malūnų, antikos griuvėsių imitacijų, šiltnamių, retų augalų, minimas žvėrynas. Botanikos sode lankėsi universiteto mokslininkai B. Jundzilas, J. Strumila. Savo ruožtu M. K. Oginskis rėmė universitetą, dovanojo gamtininkams užsienyje įgytų prietaisų. Buvo Vilniaus universiteto garbės narys.
Iki šiol sklinda pasakojimų apie M. K. Oginskio gyvenimą ir veiklą, apie Zalesėje praleistus metus.

Zalesėje gyveno darbščiai ir įdomiai. Rašė muzikos dalykus (yra teigiančių, kad ir žinomąjį „Atsisveikinimo su tėvyne" polonezą sukūrė čia). Nemaža rašė memuarų (yra saugoma rankraščių Vilniaus universitete), muzikos, istorijos klausimais. Skirtingai nuo kitų lenką didikų, M. K. Oginskis buvo priešiškas Napoleono žygiui, pranašavo jam pražūtį, nes „jis nežinąs Rusijos slaptųjų galių, kurios jį paklupdysiančios". Numanė ir caro pažadų vylingumą.
Zalesėje netrūkdavo svečių. Vykdavo čia disputų įvairiais visuomeninio gyvenimo, meno klausimais. Nemaža vietos užėmusi muzika. Muzikavęs geras kvartetas, kuriame pirmu smuiku grojęs pats šeimininkas. Būdavo iškylaujama ne tik parke, bet iki Vilijos. 1822 m. M. K. Oginskis iš Zalesės išvyko jau visam laikui (1833 m. mirė Florencijoje). M. K. Oginskio sūnus, anūkai gyveno Žemaitijoje, vystė ten muzikines tradicijas.
Šiandien Zalesėje įsikūręs „Raudonojo partizano" kolūkis, memorialinė sendvario sodyba pradedama restauruoti. Ji atsidūrė nemažą sodžių - Miknevičių, Zarudiškių - kaimynystėje, susiliejo su jais. Čia yra kapai ir paminklas kovotojams, kritusiems Didžiajame Tėvynės kare.
Nuo Zalesės gražiosios pakrantės nutolstant, Vilija vėl vienoda, ne itin įdomi. Iš dešinės įteka Ordėja, šalia - Rudnios kaimelis. Truputį žemiau iš kairės atiteka nedidelis Belos upelis. Kažkada šalia buvo kaimelis, taip pat Bela vadintas. Dabar ties šia vieta upė patenka į nemažus dirbtinius ežerus, atsiradusius kasant žvyrą, kurio palei upę storas sluoksnis. Nuo 1969 m. jis gabenamas Smurgainių silikatinių betono dirbinių kombinatui. Tie ežerai ne gamtinės kilmės, tad neturi stabilių krantą, vanduo juose drumstas.

M. K. Oginskis	Liaudies dailės paminklai Žodiškėse (XVII a.)

Leidžiantis žemyn, upė nestebina pakrančių naujumu: kas tik pasirodo - jau matyta. Tik vietovardis dešinėje pakrantėje negirdėtas - Zavelje, reiškia užuvilija, žiūrint iš kairės pusės. Ir nenuostabu, nes kairioji pusė aukštesnė, sausesnė, 8-10 kilometrų nuotoliu matyti aukštumų grandinė, savo viršūnėmis iškilusi 200 m ir daugiau nuo jūros. Čia, kiek atokiau upės, - sena vietovė Smurgainys. Tad juolab aišku, kodėl kitapus užuvilijais vadinosi. Ties čia buvęs keltas; vietovė taip pat Perevazais pavadinta. Dabar šioje pakrantėje Smurgainių kolektyviniai sodai, tiltas per upę, kelias j Vileiką, Narutį.
Smurgainys plačiau žinomi nuo XV a. Gyvenvietėje spietėsi amatininkai, ypač odininkai, siuvėjai. Buvo popieriaus manufaktūra, malūnas, nemaža kepyklų. Iš kepėjų ypač pagarsėję buvo riestainininkai. Jų riestainiai, vadinami smurgonkomis, buvo mėgstami Vilniaus mugėse. Per metus jų parduodavo už 2000 rublių.
Nuo XVI a. Smurgainyse žinoma ligoninė, XVIII a. vietos mokykloje mokėsi po keliasdešimt mokinių. XIX a. gyveno daugiau nei 7 tūkst. žmonių. Nors 1880 m. Smurgainys sudegė, Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse čia gyveno apie 15 tūkst. žmonių.
Smurgainyse išliko XVII a. pradžios renesanso architektūros paminklas (tiesa, nežymiai perstatytas} - kalvinų bažnyčia. Tai gynybinės paskirties aštuonkampis pastatas su kupolu. Kalvinų bendruomenė turėjo prie savo bažnyčios biblioteką, mokyklą. Pastatas restauruotas, pritaikytas vietos muziejui.

Vilijos pakrantė prie Smurgainių	Smurgainių vidurinė mokykla

Kas negirdėjo Smurgainių „meškų akademijos"? Tai klounų, linksmintojų mokykla, kur ią XVII a. Radvilos leidę įkurti gretimoje viietoje, vadintoje „Prancūzų kalvelėmis". Lokius gaudydavę vietos miškuose čigonai, spęsdami virvelinius tinklus, padėdami medaus su degtine. Meškas pirmiausia mokydavo vaikščioti stačiomis. Dėl to jų narvus statydavo ant kaitinamo iš apačios mūro, užpakalines letenas audavo, tad meškos turėdavo apsieiti be atramos priekinėmis, laikytis stačiomis, Iš lėto kaitindami mūrą ir laikydami meškas basas, versdavo jas mindžiukuoti nuo kojos ant kojos; kartu grodavo nesudėtingą muziką. Vėliau sąlyginių refleksų pagalba meškos būdavo šokdinamos. Jos buvo išmokytos rinkti su kepure pinigus, linkčioti, eiti su vedžiotojais imtynių. Vedžiojo jas po kaimus, smukles, turgus. Ilgai vaidintas su meškomis specialus kūrinėlis „Smurgainių mokytojas ir mokiniai", kiti anekdotiniai vaizdeliai. Linksmino dvarponius ir paprastus žmones, iš kurių stengėsi už tai išvilioti pinigų. Pelninga buvo meškas vedžioti, išmokytas parduoti svetur. Iki XIX a. buvo žinomi mūsų kraštuose meškininkai {apie juos rašė M. Valančius); jų akademija Smurgainyse prisimenama ir šiandieną, kai norima sugėdinti tinginius ir nevalas, nesiduodančius mokymui.
Kalbant apie Smurgainis, verta prisiminti dar porą retesnių istorijų. Viena iš jų susijusi su Napoleono gėdingu bėgimu iš Rusijos lemtingų 1812 metų gruodyje. Čia užkariautojas nutarė palikti savo išvargusią armiją ir slapstydamasis spruko į Vilnių ir toliau į Vakarus.
...1847 m. pavasarį Smurgainių vaitas gavo užantspauduotą laišką, bet, skaityti nemokėdamas, nuėjo pas valsčiaus raštininką. Tas atplėšė voką ir pradėjo garsiai skaityti, girdint kaimiečiams, kurių ten nemaža buvo susirinkę. Laiške buvo kreipimasis j Smurgainių valstiečius, aiškinama, kad jie esą tie, kas žemę įdirba, karo tarnybą eina, o didžiausias skriaudas skurde gyvendami patiria. Šlėktos daugiau išsilavinę yra, o elgiasi ne tik neteisingai, bet žvėriškai, nežmoniškas skriaudas darydami tiems, kieno geru tunka. Toliau rašoma, kad reikia ponus jėga išsklaidyti, jiems priešinantis, susidoroti.
Susidomėjimas tuo kreipimusi buvo toks didžiulis, kad, papirkus vaito žmoną, padarytas nuorašas. Nurašinėjimas plėtėsi, greit valstiečiai pradėjo rinktis į būrius ir aptarinėti tą reikalą. Kažkas paskleidė naujienų, jog jau yra valstybių, nusimetusių ponų jungą... Tuo tarpu dvarininkai rūpestingai užsirakindavo savo rūmuose, kai kurie namie nenakvodavo. Atvyko reikalo tvarkyti žandarai.

Buvusi kalvinų bažnyčia - restauruotus XVII a. architektūros paminklas, dabar Smurgainių kraštotyros muziejus	Aplinkinių kraštovaizdžių tolumos

0 buvo tai Tupalščinos dvarininko sūnaus Julijaus Bokšanskio sąmoningas politinis veiksmas. J. Bokšanskis, dar mokydamasis Vilniuje, aktyviai veikė antivalstybiniame sąjūdyje, buvo ištremtas į Sibirą, kur, atlikdamas bausmę, agitavo politinius tremtinius. Grižęs minėtu būdu paskelbė šį kreipimąsi į Smurgainių valstiečius. Kiek vėliau panašiu būdu pagarsino kreipimąsi į šviesuomenę. Jis aktyviai dalyvavo 1863 m. sukilime, kautynėse su reguliariąja kariuomene netoli Molodečno žuvo.
Smurgainyse 1901 m. gegužėje vyko darbininkų streikas. Šios vietovės praeitį palietė Pirmasis pasaulinis karas, Spalio revoliucija. Didžiojo Tėvynės karo kovas mena karių ir partizanų kapai, kapai šalia Perevazų, kur palaidoti kritusieji forsuojant Viliją.
Šiandieną Smurgainys - to paties pavadinimo administracinio rajono centras. Miestas išaugęs, yra kelios vietinės reikšmės pramonės įmonės, rajono centrui būdingos buities, sveikatos, kultūros įstaigos, keturios vidurinės mokyklos. Smurgainyse veikia M. K. Oginskio baltarusių liaudies dainų ir šokių ansamblis. Yra kraštotyros muziejus.
Laikas sugrįžti į Perevazus prie upės, leistis žemyn. Kilometrą kitą pakrantės labai gražios; dešinėje - aukšti šlaitai, o priešingoje pusėje, ties Perelesje, - pušys ir seni ąžuolai. Bet neilgai, tuoj upė keičiasi, ir keliaujančiųjų laukia ilgoka gana vienišų pakrančių atkarpa. Iki Daniuševo (daugiau kaip 15 km) upė plačiai vingiuoja išskriebdama didokas meandriškas kilpas: plauki į šiaurę, po to, žiūrėk, priešingai, į pietus. Upės tėkmė lėta, tad ji, stumdydamasi į šonus, ardo krantus. Atodangose galima pamatyti įdomių įvairių sluoksnių kaitą. Iš plačios vagos virš žemų krantų atsiveria gana atokūs toliai. Padūmavusiame akiratyje pasilieka Ašmenos aukštumos - upė savo bendrąja kryptimi pasuka į šiaurę. Šios atkarpos pradžioje, kairėje - nedidelis Svetlianų miestelis. Jis kiek atokiau, aukštoje plynaukštėje, o pačiame paupyje - Ribokų kaimas.
Ne vienas pakrantės smiltynuose glūdėjęs kaimas, šalia žemės verslų, seniau palaikė savo egzistavimą ir žvejyba. XVI a. paskelbti potvarkiai, draudžiantys Vilijos ir Neries pertvėrimus, perkalas. Iki šiol pakluonėse, pasvirnėse galima matyti įdomių senųjų žvejybos įrankių. K. Tiškevičius mini čia žvejybos ir laivybos dievą Pereleistą, o kasinėtuose pilkapiuose aptikęs žvejojimo kabliukų. Vilijos aukštupinėje dalyje veisėsi lydekos, vėgėlės, lynai, karšiai, o žemupinėje Neries dalyje ir lašišos. Visur buvę vėžių.
Plaukiant šiomis vietomis, dėmesį patraukia viena neįprasta vietovardžių forma su priesaga -inent-. Antai dešinėje - Vainidinentai. Šiuose paupiuose yra jų daugiau: Senzinentai, Stančinentai, Rimšanentai, Supronentai, Klidinentai ir pan. Manoma, kad tai baltarusiškos priesagos lokalinis pakitimas.
Artėjant prie Daniuševo, baigiasi lygumų Vilija, kuri, kaip prisimename, tekėjo lėtai, retai pasitaikė akmenų, sraunumų. Ne veltui upeiviai Viliją iki Daniuševo seniau vadino balotąja, o žemyn nuo šios vietos - akmenuotąja. Ties Daniuševu upė patenka naujų banguotų plynaukščių ir aukštumų žemėvaizdį. Ji staigokai neria į giliašlaitį slėnį, susiaurėja, darosi srauni. Žodžiu, upės charakteris iš esmės pakinta. Šioji riba ties Daniuševu neatsitiktinė: be to, kad čia yra aukštos plynaukštės, nuo čia prasideda paviršiai, kuriuos yra dengę paskutiniojo antslinkio ledynai. Dar viena naujiena - paskutiniu metu išaiškėjo, jog gelmių sandaroje, kaip tik čia praeina raiškus kristalinio paviršiaus tektoninis lūžis. Taigi, kaip minėta, Vilijos vaga nuo čia daug sraunesnė, dažnai akmenuotu dugnu, yra nemažų pavienių kyšančių iš vandens akmenų, pasitaiko sraunumų, primenančią nedidelius slenksčius, vadinamų rėvomis. Rėvos būdingos Vilijos ir Neries vidurupiui. K. Tiškevičius detaliai išmatavo, aprašė 39 rėvas, iš kurių 12 smarkesnių, pavojingų laivybai. Jas vadino sėbrinėmis, nes upeiviai pavieniais į jas nesileisdavo, o laukdavo prie jų kitų atplaukiant, sudarydavo sėbrijas ir paeiliui bendromis jėgomis leisdavo pro jas sielius ar laivus. Šalia tokių rėvų dažnai stovėjo smuklės, į kurias upeiviai, ištisos sėbrijos užeidavo „sušilti"... Kitos, mažesnės rėvos vadinosi zabarinėmis.
Truputį žemiau Daniuševo - pirmoji sėbrinė Vilijos rėva, vadinama Pravitalnaja (Pasveikinimo). Joje - stambūs akmenys: arčiau - Verebėjus, toliau - Ziaziulka. Upeiviai, įplaukdami į rėvą, mesdavo duonos su druska ir kalbėdavo: „Duoną druską priimki, mane praleiski". Spėjama, kad tai buvęs gamtos galių gerbimo paprotys, išlikęs iki mūsų laikų. Šioje rėvoje „krikštydavo" upeivius naujokus - juos paprasčiausiai įstumdavo į upę.
Daniuševas (dar prieš rėvą) nusitęsia dešiniuoju paupiu, aukštėjančiu slėnio šlaitu. Vietovė žinoma nuo XVIII a, Tais laikais Daniuševe buvusi mokykla, bažnyčia (minimi unikalūs medžio vamzdžių vargonai). Erdviame paupyje ties bažnyčia yra buvę medžio sandėliai. Čia sustodavo upeiviai perrišti sielius taip, kaip patogiau sraunioje vagoje juos plukdyti.
Kiek žemiau Daniuševo, dešiniajame smėlėtame krante ties Uglėnais, - pilkapiai, kurių smėlį žarstydamas, vėjas apnuogindavo įkapes. Žmonės laikė tai kruvino mūšio vieta. K. Tiškevičius juos aplankė, aprašė. Daniuševe užrašė dainų. jdomu, kad K. Tiškevičiaus pasirodymas čia sutapo su diena, kai prie Žemės turėjo priartėti kometa. Apie tai nemažai žmonėse buvo kalbama, ėjo gandų, kad įvyks susidūrimas ir būsiąs pasaulio galas. Keistojo laivo Vilijoje pasirodymas kai kam atrodė lemtingas ženklas. 0 keliautojas vietomis aptiko žmones nusigėrusius - vis tiek pasaulio pabaiga...
Šioje sraunioje dalyje baidarės slysta lengviau ir smagiau. Pastebėta, kad apytikriai nuo Daniuševo pasikeičia valčių išvaizda ir konstrukcija - vietoj siauradugnių laivų, vadintą „čaikomis", dažniau rodosi plokščiais dugnais. Gal tai daryta dėl upės dugno sraunumų. Pasitaikė matyti Vilijoje skobtinių luotų, vadinamų ten čoveniais.

Žodiškės senoje graviūroje (prof. T. Žebrausko projektuoti kolegijos pastatai)	Tilto per Viliją likučiai ties Nestoniškėmis - karo padariniai

Pakeliui siauras akiratis: abipus aukštoki kylantys slėnio šlaitai ir reginiai į priekį bei atgal. Pasitaiko čia dešiniajame šlaite aukštokų priemolio atodangų. Pusiaukelėje yra Pilčių vietovė, buvusio tilto per upę liekanos, ilga su keliomis sraunumomis Lastaukos rėva. Kairiajame krante - pilkapiai. 0 už vieno kito upės slėnio posūkio - Žodiškės: miestelis tame pačiame dešiniajame paupyje, tik daug aukštesniame nei Daniuševe. Iš dešinės įteka upelis, kuris, parke patvenktas, suko praeityje ne vieną malūną. Čia irgi kaip Daniuševe yra buvusi prieplauka, muitinė.
Žodiškės ir šiandieną įdomi vietovė; yra vidurinė mokykla, girininkija, dvi ligoninės. Vietovė žinoma nuo viduramžių (XV a.), kai čia buvo gana žymus kalvinų religinės bendruomenės centras. Didikų Kiškų globojami, jie čia turėjo mokyklą, 1612 m. pastatė bažnyčią, kuri, nepaisant perstatymų, išliko kaip renesanso architektūros paminklas. Kalvinus nustelbė Žodiškėse apgyvendinti jėzuitai, turėję čia kolegiją, kurios rūmus XVIII a. projektavo Vilniaus universiteto profesorius T. Žebrauskas (1714-1758). Tai buvo žinomas astronomas, architektas. Tų rūmų išliko tik dalis, dabar ligoninė. Šalia - ūksmėtas parkas. Truputį žemiau miestelio, dešiniajame paupyje - pilkapiai.
Nuo Žodiškių iki Ašmenos žiočių - viena iš ramiausių, nuošaliausių Vilijos vidurupio atkarpų. Ją lydi abipus nemaži miškai, kuriuose laikėsi 1831 m. sukilėliai, bazavosi koviniai Didžiojo Tėvynės karo baltarusių partizanų būriai. Čia prie upės rečiau gyvenviečių, o ir tos nedidelės. Tad atsigavusi yra paupio natūralioji gamta, aplink pajunti daugiau gilios tylos.
Nuo Baltojo kalno upė pagauna baidarę ir greit neša. Kairėje - apmažėjusių gyvenviečių liekanos, želia pušynai. Ašmeneco gyvenvietė, šalia jos - vėl sėbrinė Ašmeneco rėva. Kairėje pakrantėje, ties mažu Novosiolkų kaimeliu, - pilkapiai, kasinėti 1935 m. Juose rasta V-VIa. įkapių. Paupyje - pirtys. Kitąkart kaimo per medžius nesimato, bet viena po kitos pirtys prie upės primena kiemus arti esant. Tuose ramiuose paupiuose gerai jaučiasi bebrai. Jų čia vietom aiškiai per daug - šiurpi medkirtystė.
Nuo šių vietų upė kelis kilometrus teka gana tiesiai į vakarus. Nuostabiai gražus slėnis, jo šlaitų įvairiarūšiai miško sąžalynai. Ypač patraukli kairioji pakrantė, kur, kelis metrus pakilus, plyti lygi sausa terasa, apaugusi pušynu, pasitaiko beržų, vienas kitas senas ąžuolas. Netoli eina kelias. Šiame nuošaliame paupyje yra koplytstulpių, mūro bokštų ir vartų - senų kalvarijų liekanos, paliktos kaip architektūros paminklas.
Iš kairės įteka Rudnia, atsrūvanti iš pelkėtos girios, kur nemažas kaimas - Senoji Rudnia. Gal tai buvusios balų rūdos verslovės vieta. Neris ties Rudnios žiotimis srauni, kyšo nemažas akmuo Riešutas.
Nuo Daniuševo iki šių vietų, kur dabar esame, Vilija prasigraužė pro banguotą moreninę plynaukštę, todėl upės dugnas vietomis priminė akmenų grindinį, čia net trys rėvos. Už jų - lygumų plotai, apaugę mišku. Paviršiuje jie sausi, smėlėti, vietomis vėjo supustyti į kopas. Bet upė įsigraužusi giliau, siekia molio sluoksnius (būta pasitvenkusią šaltavandenių prieledyninių marių), vietomis net moreninį pamatą siekia, kartas nuo karto išplauna akmenų, yra nedidelių rėvų. O šlaituose srūva šaltavandeniai šaltiniai.
Tokia jauki, šilėtais paslėniais, išsiraičiusiais didoko spindulio sukiniais upė teka ramiai, lėtai. Pasitaiko ir čia rėvų, bet jų dugne - ne akmenys, o žvyras. Šios ramios atkarpos pabaigoje - smarkoka rėva, vadinama Zybucha, dar po kilometro - kita rėva Čeromcha. Šioje du akmenys kyšo: Bagdonovičius ir Romanovičius(!) Kairėje įdomi atodanga su stambiais pokvarterinės aslos atplaišų įterpimais. Po šių. netikėtumų upės vagoje ilgam vėl ramu.
Miškas baigiasi, prasideda sodžiai, kaimai, keliai, senatiltės. Dešinėje - didelis Nestoniškių sodžius, o atokiau - to paties vardo bažnytkaimis, Nestoniškės XIX a. priklausė G. Giunter-Puzinienei, kuri parašė memuarų knygą apie Vilniaus krašto gyvenimą.
Ši tyliąja pavadinta Vilijos atkarpa atsispindinti jau minėtosios ašmeniškių Chodzkų giminės rašytojų veikloje ir kūryboje. Ignas Chodzka, gyvenęs XVIII-XIX a., trejus metus buvo Žodiškių kolegijos rektoriumi. Devintinėje gyveno (kur ir mirė), daugiausia šias vietas lankė, plaukė Vilija ir parašė apie ją knygą („Vilija ir jos krantai", XIX a. vid.). Taigi, jis čia ne kartą lankėsi pas G. Giunter-Puzinienę Nestoniškėse, nuolat atvykdavo į Žodiškes. Pas jį lankėsi Vilniaus universiteto auklėtinis T. Zanas, kuris, grįžęs iš tremties, keliavo šiąja Vilijos dalimi. Dominykas Cezaris Chodzka aprašė Lietuvos upes, tarp jų ir Vilija.

Ašmena	Baltarusių poeto F. Boguševičiaus memorialinė sodyba Kušlėnuose
Poeto paminklas Župronyse (skulpt. V. Danenkovas, V. Petriajevas)	Kamojų bažnyčia-tvirtovė XVII a. pr. architektūros paminklas

Vėl žemi, platūs paupiai. Vietom ganyklos, kitur kyla šilų jaunuolynai. Šitaip tęsiasi kilometrą, kitą... Vis žemiau, žemiau krantai: artėja nemažų Vilijos intakų - Asmenos ir Strėčios - santakų plotai.
Iš kairės įteka Ašmena. Upė nemaža (104 km), turi (60 km} intaką - Lošą. Plukdo vandenį nuo to paties pavadinimo aukštumų, žiotyse į Viliją atiteka vidutiniskai apie 11 m³/sek. Pravartu vienu kitu žodžiu užsiminti, kas prie šios upės įdomesnio. Tarpukalvėmis braudamasi, upė teka pro Ašmenos miestą - šių apylinkių rajono centrą. Miestas senas, paminėtas XIV a. pradžioje. Turtingas (apie 3 tūkst. eksponatų, 10 saliųl F. Boguševičiaus kraštotyros muziejus, atspindintis daugelį praeities įvykių, kovų istoriją (mieste karių ir partizanų kapai. Jame yra ir poetui demokratui F. Boguševičiui skirta ekspozicija.
Francišekas Bogusevičius (1840-1900) - baltarusių poetas demokratas, kritinio realizmo Baltarusijoje pradininkas. Rašė baltarusiškai, gindamas gimtąją kalbą, paprastų užguitų sodiečių teises, parodydamas jų dvasios taurumą, išmintį. Dalyvavo 1863 m. sukilime. Gimęs Svironyse (netoli Medininkų), mokėsi Vilniuje.
Žemupyje Ašmena vandeninga, lėta. Pakrantės vietom pelkėtos, daug kur sausos, šilėtos - patogu plaukti. Prie jos - lietuviški Girių, Rimdžiūnų, Geliūnų sodžiai. Tai Gervėčių lietuviškų kaimų grupė. Čia įteka minėtasis Lošos intakas, prie kurio - šio krašto rajono centras Astravo miestas (gyvenvietė žinoma nuo XV a.).
Į Viliją Ašmena įteka ties Morkūnais. Kaimas didžiulis, prasideda netoli šio intako žiočių ir apie du kilometrus tęsiasi kairiuoju Vilijos krantu. K. Tiškevičius pamini jį kalbėjus lietuviškai. 1965 m., kai teko plaukti upe, jame dar buvo senų žmonių, mokėjusių lietuviškai. Už trijų kilometrų iš dešinės pusės įteka Strėčia. Tai vienas iš įdomiausių, patraukliausių Vilijos intakų baidarininkams, kurie ieško įvairumo, mėgsta pasigalynėti su šiokiomis tokiomis kliūtimis. Upė neilga (59 km, skaičiuojant nuo Švokštų ežero), bet teka labai kaičiais žemėvaizdžiais, prateka ežerus {jos baseino ežeringumas - 5%). Šiuo atveju jos ilgis - apie 80 km. Ji prasideda Vitebsko srityje, teka Minsko srities teritorija ir baigiasi Gardino srityje. Upė, kaip minėta, neilga, nedaug vandens (vid. met. debitas - 8,6 m³/sek. žiotyse), bet labai patvinsta pavasariais (apie pusė metinio nuotėkio tenka pavasariui).

Strėčia prasideda Švenčionių aukštumos pietinėse nuošlaitėse, Švokštų ežerų grupėje. Į čia atsrūva mažų intakėlių nuo aukštumų takoskyros. Ieškant šios upelės pradžios, negalima neaplankyti netoli esančio Kamajų miestelio, kuriame gerai išsilaikė vienas iš įdomiausių šio krašto architekturos paminklų - bažnyčia-tvirtovė, statyta 1603-1606 m. J. Rudomino Dusetiškio, Chocimo mūšio su turkais karvedžio, rūpesčiu. Įspūdingos 2 m storio sienos, cilindriniai (16 m aukščio) bokštai su šaudymo angomis išilgai sienų. Panaudota gynybai XVII a. ir Šiaurės karo metu, po to į jos sienas buvo įmūryti švedų patrankų sviediniai.
Labai vingiuodama, Strėčia priplaukia Viliją. Žiotyse plyti lankos, yra senvagių; mėgsta šias ramias vietas žvėrys.

Pratarmė ⚫ Vilijos gimtinėje ⚫ Nuo Pohosto iki Vileikos marių ⚫ Vileikos marios ⚫ Pro Vileiką Naručio žiočių link ⚫ Narutis ⚫ Nuo Naručio žiočių iki Ašmenos ir Strėčios santakos ⚫ Iki susitikimo su Žeimena ⚫ Vilniaus apymiesčiais, rūmų papėdėmis ⚫ Senosios sostinės link ⚫ Susitikimo su Šventąja belaukiant ⚫ Lėtas artėjimas prie Nemuno ⚫ Trumpas maršruto aprašas