NARUTIS
Ežerynas ir to paties pavadinimo upė, iš ten atitekanti į Viliją, yra sudėtinga vandenų sistema, iš kurios (Polocko plentu iš Vilniaus iki Naručio ežero 110 km) galima pradėti kelionę ir leistis Vilniaus link.
Narutis ne šiaip sau ežeras: didžiausia Baltarusijos žemės žydrynė. Baltarusijoje didžiuojamasi ežeru, jūra jis vadinamas. Reikia tik nedidelės miglelės, ir dingsta anas krantas - tikra jūra padvelkia... Kitąkart būna virš ežero įspūdingą optinių efektų, miražų.
Narutis du kartus didesnis už Drūkšių ežerą. Štai jo metrika: paviršius užima apie 80 km2, didžiausias ežero plotis - apie 10 km, o ilgis - 13 km. Einant palei krantą, reikia padaryti 41 km. Nors negilus (vidutinis gylis - 9 m, o didžiausias - 24 m), bet ežere telpa 2/3 km3 vandens!
Ežeras čia ne vienišas, rytinėje pašonėje - Miastras, Batorinas, Medilas ir kiti mažesni. Ypatingoje aplinkoje yra pasitvenkę jie visi - stambių kalvotų moreninių aukštumų ir gūbrių apriboti, palyginti aukštai virš jūros lygio (Narutis - 165 m, Švokštų ežerai - 176 m). Ežerai yra kaip tiktai toje aukštumų dalyje, kur kritulių vandenys skirstosi: šie į Nemuno upyną, o kiek šiauriau esančių apylinkių, pavyzdžiui, Medilo ežero, jau į Dauguvos. Naručio ežero pakrantėse matomi nemaži paplūdimiai, vėjo ir pavasario ledų sustumti priekrantiniai volai, kurių aukštis siekia net 2 m, platūs povandeniniai atabradai. Atabradų plotis kai kur pietinėse ir rytinėse pakrantėse vos ne 0,5 kilometro. Tokiose vietose galima labai toli bristi nuo kranto tolyn. Atabradai nors ir seklūs, bet dažniausiai atviri, kietadugniai, beveik neapaugę. 35% viso ežero ploto užima tos atabradų seklumos. O kokie puikūs sausieji, dažniausiai gargždo, žvirgždo ir smėlio paplūdimiai!
Nevienodas Naručio ežero dugnas. Jo reljefas primena apylinkių paviršių. Čia yra gilesnių įdubų, pavyzdžiui, prie Hatovičių kaimo, rytinėje ežero dalyje. Ežero dugne yra paaukštėjimų. Jie sudaro seklumas. Sausomis vasaromis paseklėjus ežerui, ties seklumomis užlūžta audrų įsiūbuoto ežero bangos. Žiemą, kaip teigia vietiniai žvejai, ne tik matyti pro ledą išplauti akmenuoti seklumų momenys, bet būna taip, kad ledas, nusekus ežerui, atsigula ant jų ir jo paviršius ties tomis vietomis atrodo lyg išsipūtęs. Netoli Pasinkų kaimo viena tokios keteros kalva išnyra iš vandens ir sudaro 6,5 ha ploto salą. Ji vadinama Pilies sala. Čia tarp salos ir kranto irgi teigiama esant akmeninę kūlgrindę, medinio tilto polių likučių, saloje - mūro ir pan.
Naručio ežerų apylinkes turtina ir puošia platūs sausašiliai miškai, tarp jų pelkynų plotai, vėl miškai. Smėlynai vietomis poledynmečių šaltvėjų, dar nesant augalijos, į kopas supustyti. Žmonių tos sausos pakrantės nuo seno buvo pamėgtos, apie tai liudija ypač gausios archeologinės liekanos: keliolika pilkapynų, senųjų archeologinių gyvenviečių, penki piliakalniai aplinkiniuose kaimuose, pilių pamatų ir žemės įtvirtinimų liekanos trijų ežerų salose ir pusiasaliuose. Saugomu paminklu paskelbta pietinėje Naručio pakrantėje esanti atodanga, vadinama Studenec, kurioje yra atviri vėlyvojo paleolito stovyklos sluoksniai. Visi šių ežerų apyežeriai paskelbti saugomos gamtos zona.
Ežero apylinkėse gyvena labai malonūs ir paprasti žmonės. Visada būsi priimtas, nesvarbu, pas ką ir kokiu metu pateksi, O sutiksi čia labai įvairių gyventojų: baltarusių, rusų, lenkų, žydų, totorių, čigonų ir kt. Šiaurinėje pusėje yra lietuvių palikuonių. Nemaža ten dar lietuviškų vietovardžių: Baltagūžiai, Girniai, Skaros, Rudašoniai, Svironys, Svironėliai, Juodupiai ir kiti.
Gyvenimas čia, kaip minėta, nuo seniausių laikų susijęs su ežeru. Todėl žinojo gyventojai savo ežero, duondavio, užgaidas, klastas. Ežero nuotaika labai nepastovi: žiūrėk, jis ramus, spindi jo paviršiuje dangus, o po pusvalandžio sunku atpažinti rūstų jo veidą. Labai dažnai Naručio klastos auka tampa neapdairūs baidarininkai ir net žvejai. Žvejys visgi rečiau. Daugybę požymių, rodančių, ką „galvoja" senelis Narutis, jis žino. Svarbiausia, ežeras nemėgsta apsnūdėlių. Žvejys čia net patarlę, primenančią atsargumą, sukūrė: „Na to i sčupak, kap karas ni dramau" (Tam ir lydys, kad karosas nesnaustų).
Senesni žvejai pasakoja, kad labai dažnai ežeras tyko aukų vėlų rudenį. Jis atseit tol neužšąla, kol nepasotintas būna. Užėjus šalčiams, užšalus mažesniems ežerėliams, Narutis dar tebealsuoja šaltais vėjais. Per tą laiką išmaišo iki dugno vandenį, ir ataušina jį iki kritinės ribos, bet vis, žiūrėk, dar „nesustoja". Tada ežeras pavojingas, neplauk į jį - greit „stos". Ir vargas, jeigu užklumpa žvejus toli nuo krantų... Ežeras „stoja" staigiai: šalčiui spaudžiant, vakarop prityla vėjas, ir kaipmat iki kritinio laipsnio ataušęs vandens paviršius stingsta. Ledas taip sparčiai storėja, kad sunku išsiirti. Kol sustiprėja ledas, žvejai priversti kartais 2-3 paras laukti ežere. Tokių nelaimių praeityje pasitaikydavę neretai.
0 kiek dar matė ežeras, bet negali papasakoti, žmonių atmintis neišlaikė. Liko pakrantėse karų paliktos žymės: nuskendusios į dugną vielinės fronto užtvaros, aplinkinėse pakaimėse kapai iš 1915-1917 m. karo, partizanų žeminės ir kritusiųjų paminklai.
Šiandieną Narutis bene pats vertingiausias iš 18 Baltarusijos gamtinių poilsio ir sveikatos arealų.. Apie ežerą ryškėja keli rekreacijos miesteliai, stambiausias yra šiaurinėje pakrantėje. Čia pušynėtame pakraštyje, buvusio Kupos kaimelio vietoje, jau iškilo keleri poilsio namai, sanatorijos. Apie ežerą išsidėstė turistinės bazės, kempingai, pionierių stovyklos, turistų stovyklavietės. Gręžiniu gaunami natrio chloridiniai mineraliniai vandenys (iš 339-542 m gylyje esančių. proterozojaus smiltainių), tinkami gerti {6,2 g/1) bei vonioms (18,6 g/l).
Prie ežero yra Baltarusijos universiteto biologinė stotis, kurioje studentai atlieka mokomąją ir gamybinę praktiką, veikia hidrometeorologijos stotis, stambus žuvų ūkis su perdirbimo įmone.
Šiaurinėje ežero pakrantėje, aukštokos kalvos viršūnėje, netoli Pasninkų kaimo, pastatytas 14 m obeliskas partizanų kovoms atminti. Naručio apylinkių miškuose veikė stambūs baltarusių ir lietuvių partizanų junginiai. 0 būtent ties šia kalva 1944 m. kovo 14 d. partizanai neįleido į Medilą stipriai ginkluoto (16 tankų, daug kitų ginklų) fašistų būrio.
Nuo kalvos vienas iš plačiausių reginių į ežerą. Netoli kranto minėtoji Pilies sala, prieplauka. Geru oru matyti visi ežero krantai, anapus - Nanosų kyšulys. Jame numatyta pastatyti simbolinį švyturį, kuris atmins 1935 m. Naručio žvejų vieningą protestą prieš buržuazinės valdžios mėginimus atimti teisę neturtingiems pakrančių gyventojams ežere žvejoti.
Narutis yra tarsi karalius ežeryne, kurį sudaro dar keli mažesni, tyvuliuojantys kiek į rytus nuo šio - tai Miastro, Batorino ežerai. Kiek šiauriau, tarp kalvų, tyvuliuoja gražus, antras pagal dydį Medilo ežeras, priklausantis jau Dauguvos upynui.
Minėta Skemos upelė jungiasi su Miastru, o pastarasis su Batorinu. Pasakojama, jog čia nuskendusi karaliaus Stepono Batoro kariuomenė. Šis ežeras kiek skiriasi nuo kitų, jame daug planktono, nuo kurio vanduo tarsi drumstas. Bet daugiau žuvies, geresni laimikiai. Iš plačiųjų rytinių miškėtų pelkynų atiteka Dziagilė, dar vienas bevardis upelis. Ten buvusių prieledyninių vandenų platybių dugnas, plyti beržų miškai. Vietos gyventojai surenka daug sulos (gauname ir mūsų parduotuvėse). Yra miškuose pasimetusių kaimelių, tarp ją ir Pilkoučizna - M. Tanko gimtinė. Tai baltarusių liaudies poetas, kurio jaunystė, susijusi su Vilniumi, aprašyta knygoje „Kalendoriaus lapeliai".
Iš Naručio to paties pavadinimo upe leidžiamasi į Viliją. Pagal vieną baltarusių padavimą, ši upelė - tai ežero dukra... Augusi kažkada pakrantėje žvejo dukra Nairita (kiti sako Neirita). Tėvų verčiama tekėti už seno turčiaus, puolė į ežerą. Papildžiusi jį savo ašaromis. Teka upė. Norisi šį vardą gretinti su Nerimi - Neris ir maža Nerutė... Panašu, bet tuo tarpu tai spėjimai.
Narutis - neilga upė (67 km), bet pakankamai gili (1-1,5 m), plati (10-12 m, žemupyje 30-50 m), vandeninga (prie žiočių 12 m3/s), bet mažo nuolydžio (40 cm/km). Daugiau nei pusė tėkmės vingiuoja pelkėmis (vietomis arčiau Naručio ežero upė tiesinta), miškais, tarp kurių yra pasimetusių sodžių. Pirmas iš tokių Čeremšicai, kuriame yra sena vandens matavimo stotis.
Apytikriai pusiaukelėje iki Vilijos upė priartėja prie pakilaus didgūbrio, prisišlieja prie jo papėdžių. Čia du dideli kaimai - Iža ir Korolencai. Abu po kelis šimtus kiemų. Ties šia vieta į Narutis įsilieja iš kairės Uzla, ateinanti iš mūsų jau minėtų pelkėtų rytinių Medilo apylinkių. Uzla netoliese kerta Medilo - Vileikos plentą, kuris praeina beveik lygiagrečiai mūsų upei, už kelių kilometrų. į rytus nuo jos. Prie plento vėl dideli sodžiai. Brusai 1943 m, rugsėjo 27 d. su 60 žmonių buvo sudeginti, yra kapas. Sustosi Liubanėje, Ižoje - taip pat kritusių aukų kapai. Bene visi šių miškėtų apylinkių kaimai, gyvenvietės saugo šiuos savųjų praradimo paminklus. Ant minėto kelio - Tolučių kaimas, kuriame yra Pirmajame pasauliniame kare žuvusių karių kapai. Čia vokiečiai pavartojo troškinančias dujas, nuo kurių krito tiek rusų, tiek jų pačių nemaža kariuomenės. Minėjome Liubanę. Tai vienas iš geriausių Vileikos krašto ūkių, pasiekęs puikių rezultatų gyvulininkystėje. Be to, ūkis augina kumeles, melžia kumysą, kuriuo Baltarusijoje gydoma nuo XIX a. vidurio.
Tarp Ižos ir Naručio bažnytkaimio vėl kelių kilometrų pelkynas (vasarą daug uodų), paskutinis palei Narutį. Ties Naručio miesteliu upė priplaukia morenines banguotas pakylas. Čia tiltas, kryžiuojasi keli vieškeliai: į Vileiką, Smurgainis, Žodiškes. Žodiškių link už kelių kilometrų Vaistamas - nuo viduramžių žinoma vietovė. Devintinės (Dzeventnios) palivarkėlyje gyveno ir mirė (palaidotas Vaistame) rašytojas, Vilniaus universiteto auklėtinis Ignas Chodzka (1794-1861). Buvo ilgametis Švenčionių mokyklos globėjas. Tai įdomus žmogus, palikęs vertingų darbų baltarusių ir lietuvių kulturai. Iš šių apylinkių yra kilęs žymus dailininkas N. Silvanavičius (1834-1919).
Narutis žemiau nuo čia paminėtų vietų tarsi kita upė. Teka gilesniu slėniu, sraunesnis. Tačiau ir platesnis, nes slėnio dugne vietom gana erdvu, yra terasų. Kitur aukštoki skardžiai, atodangos. Yra miško, augančio sausose vietose, daug kur pušynai. Kaimai nedideli. Kai kurie mažesni kaimeliai išnykę. Prieš pabaigą, arti Vilijos, upė ypač sudėtingai kilpinėja. Čia didoka gyvenvietė Hanuta (kartais rašyta Anuta). Būta čia malūno, įdomių pastatų. Tarp jų Vilniaus universiteto žymaus astronomo ir architekto profesoriaus T. Žebrausko projektuoti ir XVIII a. vidury pastatyti Oginskių rūmai.
Naručio santaka su Vilija yra tinkama vieta stovyklauti: ramu, terasomis laiptuotuose šlaituose ir aukštai apyslėnyje šilai. Upė, darydama kilpą, atriboja dešiniajame Vilijos krante kyšulį, tarsi pusiasalį. Nuo jo galima gėrėtis santakos reginiu.
Pratarmė ⚫ Vilijos gimtinėje ⚫ Nuo Pohosto iki Vileikos marių ⚫ Vileikos marios ⚫ Pro Vileiką Naručio žiočių link ⚫ Narutis ⚫ Nuo Naručio žiočių iki Ašmenos ir Strėčios santakos ⚫ Iki susitikimo su Žeimena ⚫ Vilniaus apymiesčiais, rūmų papėdėmis ⚫ Senosios sostinės link ⚫ Susitikimo su Šventąja belaukiant ⚫ Lėtas artėjimas prie Nemuno ⚫ Trumpas maršruto aprašas