ŽALIEJI EŽERAI
Daugelio vilniečių mėgstama poilsio vieta - Žalieji ežerai. Tai Balsys (Kryžiokas), Gulbinas, mažasis Gulbinas, Raistelis, Baraukos akis ir kiti rnažesni ežerėliai. Šio gamtinio draustinio ežerai atsirado, slenkant bei tirpstant ledynams, kai formavosi mūsų krašto paviršius. Susidarė jie labai supleišėjusiame ledyno pakraštyje - nuo tirpstančio ledo tekėjusių veržlių vandens srautų išgraužtose ir išplautose giliose daubose, į kurias dabar srūva daug skaidrių šaltinių. Žaliuosius ežerus vieną su kitu jungia nedidelis Riešės upelis, įtekantis į Nerį.
Ypač vaizdingas Balsio (Kryžioko) ežeras. Jis gana siauras, o krantai aukšti ir statūs, tik šiaurės vakarų pusėje lėkštesni ir pelkėti. Iki pat vandens nusileidžia mišrus miškas su tankiais lazdynų krūmais, alksnynais, pušelėmis. Vanduo saulėtą vasaros dieną yra ryškiai žalias, todėl ežeras dažnai vadinamas tiesiog Žaliuoju. Vandeniui atspalvį suteikia ežero dugno dumbliai, vešli krantų augalija ir ežere ištirpę karbonatai, kurią taip pat apstu krantuose. Balsio ežeras - giliausias iš visų minėtų ežerą: jo dugnas, kaip ir krantai, labai staigiai leidžiasi žemyn ir pasiekia 40 m žemiau vandens lygio esančią dubumą.
Balsio ežeras
Anot padavimo, Balsio ežero gelmėse, ledui lūžus, nuskendusi lietuvių sumušta kryžiuočių kariuomenė, norėjusi užgrobti Vilnių. Pasakojama, kad ne taip seniai žvejai tinkluose dar ištraukdavę kryžiuočių šarvų, šalmų, iečių...
Kiti ežerai panašūs į minėtąjį ir vandens spalva, ir gausia pakrančių augalija. Manoma, kad čia yra apie 1000 augalą rūšių. Miške ramiai šokinėja voveraitės, bėgioja stirnos, medžių šakose tuksena margaplunksniai geniai, krūmuose suokia lakštingalos. Išsiilgusieji vienumos ją tikrai suras miško takeliuose, o aistringiems turistams Žalieji ežerai visada, net ledui sukausčius ir sniegui apklojus juos, teikia didelį malonumą.
Nuo Žaliųjų ežerų iki pat Verkių kalno driekiasi sakais pakvipęs gražus pušynas ir tartum įsilieja į Verkių parką, kuriame tarpsta liepos, klevai, maumedžiai ir daug kitų vertingų medžių bei krūmų. Ypač jame gražu rudenį, kai ima gelsti lapai. Parką puošia prie aplinkos priderinti buvusio Verkių dvaro pastatai (arch. L. Stuoka-Gucevičius). Tiktai šiame originaliai suplanuotame ansamblyje jau nebėra pagrindinės puošmenos - ištaigingų centrinių rūmų (jie buvo sugriauti XIX a. viduryje) ir kelių kitų pastatų. Nuo Verkių kalno leidžiasi aukšti skardžiai ir atsiveria puikūs reginiai į Neries slėnį, Valakampius.