VILNIOS KRANTAI
Vilniaus miesto centre, kur Vilnia (dažnai vadinama Vilnele) įteka į Nerį, stiebiasi Aukštutinės pilies kalnas, nuo papėdės pakilęs 48 m. Apie jį pasakojama daug padavimų, legendų. Viršūnėje dar ir dabar tebedunkso akmeninės pilies griuvėsiai, ši vieta saugoma kaip istorinis, kultūrinis praėjusių amžių kūrinys. Tačiau pilies kalnas taip pat gamtos paminklas. Tai iki šių dienų išlikusi Neries ir Vilnios vandens nenuardyta, tik lietaus tėkmių nusmailinta vieniša kalva. Erozijos veikiama, ji atsiskyrė nuo šiaurės rytuose tįsančios aukštumos, kurios sudėtine dalimi kadaise buvo. Vėliau Vilniaus gyventojai, stiprindami pilies gynybą, dar labiau pagilino tarpukalvę ir pro ją nauja vaga nukreipė iki tol iš pietų ir vakarų kalną juosusią Vilnią.
Srauniosios Vilnios pakrantėse ties Belmantu, jos giliame ir puikiame slėnyje prie Markučių ir Pavilnyje nuo ankstaus pavasario iki vėlyvo rudens gausu iškylautojų. Ir nenuostabu. Užtenka kartą praeiti Vilnios krantais toliau už miesto, palaipioti žydinčiais slėnio šlaitais, ir jie „persekios", vilios. Kiek daug čia patrauklių kampelių! Pūčkorių skardis, iškyląs į 60 m aukštį, tarytum kviečia įkopti ir apsidairyti. Gėrėkis puikiais Vilnios vingiais, klausykis sraunaus jos srovės čiurlenimo! Kartais vėjo gūsis atneš užtvankoje krentančio vandens ūžesį ir skubančio traukinio ratų dundesį. O atodangoje - vien smėlis ir smėlis, siekiantis Vilnios vandenį, aukščiau - kieto priemolio siena, žvyras ir vėl smėlis. Daugelyje vietų sluoksniai išraityti, tartum juos kas būtų suspaudęs, sujaukęs. Tai irgi ledynų darbas. šiuos padarinius geologai vadina ledyninėmis, arba glacialinėmis, dislokacijornis.