ŠEŠKINĖS OZAS1
Vilniaus miesto pakraštyje, dešinėje plento į Ukmergę pusėje, akį patraukia nemažas gūbrys. Tai - Šeškinės ozas. Išskyrus pušų unksmėn pasinėrusį patį šiaurinį jo galą, šio ozo danga yra vien dirvožemis. Į plikus jo šlaitus remiasi nelabai derlingos dirvos, kurios, kaip ir ozas, sėte nusėtos smulkiais akmenimis - rieduliais2. Vasarą arimų akmenynai pasislepia po javų, bulvienojų apklotu, o žiemą lindi sniego pusnyse.
Šeškinės ozas
Greta vingiuoja dulkėtas keliukas; viena jo šaka perkerta patį ozą. Abipus gūbrio plyti nelygi, akmeninga loma, kurią jis tartum skiria į dvi dalis. Ta loma neapaugusi krūmokšniais, todėl gana nyki, ypač vėlyvą rudenį, kai viskas supilkėja. Vakarinėje ozo pašonėje telkšo pelkutė su durpynėliu, į šiaurę nuo jo - gilioje nenuotakioje dauboje švyti nedidelis ežeriukas.
Šeškinės ozas labai vingiuotas: iš šiaurės rytų jis krypsta į rytus bei vakarus, pietvakariuose įsiliedamas į plačią aukštumą. Jo ilgis apie 1,2 km, pamato plotis apie 50 m, viršūnėje - 3-7 m (plačiausjoje vietoje - 12 m), o aukštis - 3-18 m. Manoma, kad ozas susidarė maždaug prieš 16-18 tūkst. metų tirpstančio ledo pakraštyje, kur, lyg sraunios upės deltoje, kaupėsi smėlis ir žvyras. Tačiau, gal būt, jis formavosi ledyno plyšyje, vandens srautams prinešus ten sąnašų ir stambių akmenų. Ledui visai ištirpus, sąnašos atsidūrė žemės paviršiuje ir gūbrio pavidalu išliko iki mūsų dienų.
Daugumas mokslininkų mano, kad nuo šios vietos toliau į pietus paskutiniojo apledėjimo ledynas nebebuvo pasislinkęs. Taigi Šeškinės plokščiakalvė, kaip ir minėtasis ozas, yra maždaug prie paskutinio apledėjimo ribos. Ją sudaro apie 80 m viršum Neries upės lygio iškilusi fliuvioglacialinė (gausaus tirpstančio ledyno vandens sudaryta) terasa. I šiaurę ir į vakarus nuo šios plokščiakalvės prasideda taip pat ledynų suformuota Riešės aukštuma.
Šeškinės ozą smulkiai aprašė V. Okolovičius (1936), domėjosi juo ir kiti Lietuvos žemės paviršių tyrinėję mokslininkai. Su Šeškinės įžymybe supažindina savo skaitytojus ir Didžiosios Britanijos enciklopedija. Sis ozas - vienas populiariausių Vilniaus apylinkių geologinių objektų. Šiandien jį lanko gamtos mokslus studijuojantis jaunimas. Gaila, kad šis geologinis paminklas, jau ir taip apgadintas jo keteroje karo metu iškastų tranšėjų, 1950 m, vėl buvo pradėtas naikinti - vidurinėje jo atkarpoje imta kasti žvyrą Vilniaus statyboms. Beveik pusės ozo vietoje teliko giliai išraustas karjeras. Bet ir tebesančios ozo dalys, apsaugojus jas nuo tolesnių ardymų ir aptvarkius, primins ledynmečio laikus. Beje, karjero ertmę kada nors galima būtą panaudoti geologiniam muziejui „po žeme". Toks originalus statinys savo išore atitiktų sunaikintą ozo dalį.
Pasitaiko ozų ir kitose Lietuvos vietose: prie Vyžuonų, ties Jūžintais, į pietus nuo Musninkų, prie Vištyčio eiero, į pietus nuo Kalvarijos ties Mergutrakiu. Tačiau ne visur jie taip vaizdūs kalvotame reljefe, kaip Šeškinės ozas. Randama ozų ir kaimyniniuose kraštuose - Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje; ypač vaizdingi jie Suomijoje.
1Ozas - pylimo pavidalo kalva, susidariusi iš žvyringų, smėlingų sąnašų, kurias į tirpstančio storo ledyno plyšius ir po juo sunešė gausiai plūdes vanduo.
2Rieduliai - apzulintos didesnės kaip 10 cm skersmens uolienų atlaužos, dažniausiai atridentos ledyno. Jų gausu ledyninėse sąnašose, kalnų upėse ir uolėtame bangų skalaujamame pajūryje.