AUKŠTADVARIO AUKŠTUMOJE
Nepaprastai smagu vidurvasarį keliauti margomis Dzūkijos kalvomis, paklaidžioti vingiuotais keliukais ir kaimo takais. Neaplenktina ir Strėvos bei Verknės upių takoskyroje plytinti banguota ir giliomis daubomis išraižyta Aukštdvario aukštuma. Joje tarp Mergiškių ir Gedanonių kaimų iškilusios aukščiausios Dzūkijoje kalvų viršūnės - 243-258 m viršum Baltijos jūros lygio. Sakoma, kad nuo Gedanonių kalno vaiskią dieną matyti Trakų bokštai, įžiūrima siaura Vilnių supančių pušynų juosta.
Štai ir Aukštdvaris!
Tarp žvyringų, smėlingų kalvų ir akmenuotų plačių gūbrių šen bei ten raibuliuoja ežerai ežerėliai, įsispraudę stačiašlaičių ištįsusių daubų (ledynmetinės kilmės rinų) gilumose. Tai - Nava, Negasčius, Baluosėlis, Baluosys. Visi jie, 1959 m. užtvenkus Verknę žemiau Navos ežero, tapo vientisu labai vingiuotų krantų baseinu su daugybe vaizdingų pusiasalių, įlankėlių, salelių. Čia pat, kaimynystėje, tyvuliuoja Sienio, Babruko, Verniejaus, Ilgio, Piliakalnio, Marčio, Skrebio ir kiti ežerai. Smėlėtų pakrančių negausu, nes ežerai užaugantys, ir jų dugną beveik ištisai dengia dumblas. Prie daugelio šių ežerų šliejasi miškai, tvyro švendrių, viksvų, asiūklių, puplaiškių ir kitokių augalų prižėlusios pelkės ar žaliomis pievomis pravingiuoja ežerus jungiantys upokšniai. Verknė su Strėva irgi iš čia tarpukalvėmis pradeda sroventi į Nemuną.
Sumanę pėstute žygiuoti vingiuotais Verknės krantais, nepatingėkime nukakti iki Stakliškių. Visai greta šio miestelio, kairėje Verknės pusėje, iš žemės gelmių trykšta panašaus kaip Birštono mineralinio vandens šaltiniai. Jų aplinka nelabai vaizdinga. Tai pažliugusi Žiupos pieva su rudomis drumzlėmis apnešta žole ir nemalonų kvapą skleidžiančio dumblo pilni akivarai. Tačiau mineralinis vanduo čia turi gydomųjų savybių. XIX a. pirmoje pusėje prie šaltinių buvo įrengta ir gydykla (deja, 1857 m. sudegusi ir nebeatstatyta). Aplinkinių sodybų ir netgi Stakliškių miestelio šuliniuose taip pat pasitaiko sūrstelėjusio vandens, tad ir arbatą turi čia „su druska" girkšnoti.
Aukštdvario aukštuma - tai Dzūkijos aukštumų dalis. Jai susidaryti didžiausios įtakos turėjo paskutinio apledėjimo ledynas, ypač savo gyvavimo pabaigoje. Atšilus klimatui, stora ledo pluta palaipsniui nyko, tačiau šiaurės kryptimi atsitraukiantis jo pakraštys kiek ilgėliau (manoma, keletą šimtų metų) išsilaikė Prienų - Aukštdvario - Trakų ruože. Nors tirpstančio ledyno priekinė dalis buvo labai suaižėjusi, su gausiais plyšiais, tuštumomis, atskirose vietose jis dar sugebėdavo pašliaužti pirmyn, pasistumdyti į šalis. Judantis ledas, it koks milžiniškos jėgos presas, ir plūstantys dideli vandens srautai šias ertmes užpildydavo priemoliu, smėlingomis, žvyringomis sąnašomis. Vėliau, visiškai ištirpus aplink tūnojusiai ledo dangai, tos sąnašos virto kalvų kalvelių branduoliais, o jų pašonėje atsirado slėnių, daug aklinų daubų.
Aukštdvario aukštumoje, maždaug už 4 km į šiaurę nuo miestelio, tvyro viena įdomiausių aklinų daubų. Tai vadinamoji Velnio duobė. Atsirado ji, matyt, ištirpus palaidotam stambiam ledo luistui ir įsmukus virš jo gulėjusioms moreninėms sąnašoms (toks reiškinys vadinamas termokarstu).
Navos ežeras ties Aukštdvariu
Prie Velnio duobės galima patekti, pasukus iš Aukštdvario - Semeliškių vieškelio į kairę, Beižonių link, akmenuotu keliu (3,5 km). Pastarasis vingiuoja tarpukalvėmis bei mišku ir veda pro Škilietų kaimą. Bet trobesių nereikia privažiuoti - duobė slepiasi miške, visai greta kelio, dešinėje jo pusėje.
Tai ne šiaip sau duobelytė: ji 40 m gylio; viršuje - 200 m, o dugne 60 m skersmens. Daubos forma primena gana taisyklingą, tik gal šiek tiek suplotą piltuvą. Iš visų pusių Velnio duobę slepia tankus miškas. Storaliemenės eglės, beržai, liepos, klevai, alksniai, lazdynai labai stačiais smėlingais ir priemolingais jos šlaitais nusileidžia žemyn iki pat dugno. O daubos duburyje - klampi pelkė. Joje slūgso iki 10 m storio durpių klodas su paviršiuje įsitvirtinusiomis neūžaugomis pušaitėmis, liaunais ir sulinkusiais berželiais, vešliais kemsais, styrančiais suvirtusių medžių stuobriais. Prislopintas dienos šviesos srautas čia pakliūva pro tankiai susirezgusių miško medžių tinklą. Todėl Velnio duobėje jautiesi lyg kažkokioje nuo viso pasaulio atskirtoje vilkduobėje, kur niekas negirdėtų tavo pagalbos šauksmo. Toji iliuzija verčia kuo skubiausiai išsirepečkoti per šlaituose brazdančių pernykščių lapų šūsnis. Sulaiko tik įgimtas žmogui smalsumas.
Seniau Aukštdvario apylinkių kalvų augalija buvo įvairesnė: žaliavo daugiau miškų, todėl dirvožemį mažiau ardė krituliai. Žemės paviršius smarkiau ėmė irti, XVII - XIX a. čia gerokai apnaikinus miškus. Daug kur beveik nebeliko dirvožemio, žvyringas kalvas tartum kepure dengusio nestoro priemolio ar molio sluoksnio. Paviršinė erozija ir šiandien tebėra gana intensyvi. Nemiškingose kalvose ganomi gyvuliai, ir tai neleidžia gerai užvelėnėti plyniems šlaitams. Juos lengvai ardo lietus, ypač smarkesnis ir ilgiau trunkantis.
Į pietus nuo Trakų - Aukštdvario - Stakliškių plento esančius plotus dabar apima Aukštdvario landšaftinis draustinis. Jo ribose plyti daugiau kaip 10 ežerų, tviskančių kalvotame moreniniame gamtovaizdyje, apie 1200 ha miško, retų augalų augimo vietų. Draustinio ribose, Verknės pakrantėje, aptinkame ir visasąjunginės reikšmės archeologinį I - XIV a. piliakalnį (Pilies kalną) su senovės gyvenviečių liekanomis.
Aukštdvario aukštuma - viena iš daugelio vaizdingų Lietuvos vietovių, kur galima gerai pailsėti. Kadaise šį puikųjį šiaurinės Dzūkijos kampelį mėgo poetas A. Mickevičius. Liudininkas - Aukštdvario parke jau ne vieną šimtmetį žaliuojantis storakamienis ąžuolas. Jo pavėsinga unksme ir iki horizonto žaismingai banguojančiomis apylinkių kalvomis ne kartą yra džiaugęsis poetas ir čia sėmęsis kūrybinio įkvėpimo.