VILNIAUS APYLINKĖS
Retą Lietuvos miestą puošia tokios įvairios ir gražios apylinkės, tiek gamtos paminklams prilygstančių kraštovaizdžių, kaip mūsų sostinę. Erdvių Neries ir Vilnios slėnių, ją šlaitų bei gretimų plotų reljefas (jei jo aukščius gretintume su vandens lygiu šiose upėse) Vilniaus ribose banguoja daugiau kaip l00 metrų. Šiaurės vakaruose prie Vilniaus visai priartėja Riešės, o pietryčiuose - Medininkų aukštumos, kurias skiria gilus 4 - 5 km pločio Neries slėnis.
Medininkų aukštumoje kalvų viršūnės iškyla 200 - 2l0 m nuo jūros lygio, tuo tarpu Riešės aukštuma yra keliasdešimt metrų žemesnė. Medininkų aukštumai būdingi platūs, dažniausiai užpelkėję slėniai ir stambios iškilumos. Jose ryškūs žemės paviršiumi tekėjusio ir gruntinio vandens ilgalaikės veiklos pėdsakai. Viso to nepastebėsi Riešės aukštumoje. Čia gausu smulkių kalvų ir nedidelių ežeringų, pelkėtų daubų. Matydami tokį ryškų reljefo skirtumą, daug kas Medininkų aukštumą mano esant susiformavusią priešpaskutinio apledėjimo metu, o Riešės aukštumą - užslinkus paskutiniam ledynui.
Nuo Vilniaus į pietvakarius (Rūdninkų pusėn) ir į šiaurės rytus (Nemenčinės link) driekiasi banguota smėlingoji Pietryčių Lietuvos lyguma. Paskutiniam ledynmečiui baigiantis, šia lyguma tekėjo gausūs tirpsmo vandenys pro Vilnių, Vokės ir Merkio būsimųjų slėnių vietomis pietvakarių link. Ties sostine ji visai susiaurėjusi, be to, čia Neris yra išsigraužusi slėnį. Taigi, čia randama tik šios smėlingosios lygumos fragmentų. Jie šliejasi prie Neries slėnio ir įsiremia į Riešės bei Medininkų aukštumas. Tokią smėlingosios Pietryčių lygumos terasų pavidalo liekanų yra Šeškinės plokščiakalvėje, Viršuliškių, Pakaroliniškių, geležinkelio stoties, Panerių, Algirdo gatvių rajonuose ir kt.
Leisdamiesi nuo Medininkų ir Riešės aukštumų pro smėlingosios Pietryčių Lietuvos lygumos išlikusius fragmentus į Neries slėnį, rasime šešias ryškias pakopas. Tai terasos, atsiradusios, Neries upei graužiantis gilyn, vingiuojant į šalis ir ilgainiui joje keičiantis vandens lygiui. Šiose Neries slėnio terasose kaip tik ir įsikūrusi didžioji miesto dalis. Antai Baltupių priemiestis yra aukščiausioje, šeštoje, terasoje, Minties gatvės rajonas - ketvirtoje, Lenino aikštė, Antakalnis - trečioje terasoje ir t. t. Vilnios slėnyje žinomos tiktai trys terasos. Viršutinę, dar prieš išryškėjant šiam slėniui, formavo ledyno tirpsmo vandenų tėkmės. Neries bei Vilnios slėnių šlaituose ir gretimuose plotuose dėl ilgalaikės vandens ardomosios veiklos susidarė vilniečių mėgstamos Antakalnio, Belmanto, Rasų - Markučių, Panerių, Karoliniškių ir kitos kalvos, gilios stačiašlaitės griovos, sausi slėniukai.
Vilniaus senamiesčio panorama iš Subačiaus gatvės pusės
Vis dėlto, statant pastatus ir tiesiant gatves, pirminį sostinės reljefą nemažai pakeitė žmogaus rankos. Pavyzdžiui, Gedimino aikštės rajonas, anksčiau buvęs pelkėta terasa, arba salpa, buvo užpiltas - paaukštintas. Kitur priešingai - terasos ir jų pakopos nukastos. Nepaisant to, bendriausieji reljefo bruožai tebėra ryškūs ir sudaro Vilniaus gamtos grožio esmę.