Upių labirintasKelionės į Gruziją

K.Tiškevičius "Neris ir jos krantai" (Ištraukos)

Wilija i jej brzegi Wilija i jej brzegi

SAIDĖS RĖVA

Čia Neris vėl teka akmeninga vaga. Niekur per visą mano kelionę nubuvau aptikęs tokios aibės pavojingų akmenų, susitelkusių beveik vienoje krūvoje, kaip šioje mūsų “upelių motulės” atkarpoje. Pilna joje tai didesnių, savo vardus turinčių, tai mažesni, bevardžių, o vis dėlto pavojingų akmenų, per kuriuos plaukdamas gali pataikyti ant pavojingos ir ne tokios pavojingos rėvos. Tai pirmoji rėva, kurią priplaukėme po nakvynės, buvo vadinamasis Panerys (Ponarka). Už jo grėsmingas akmuo Trinkt, ir Amen (Stuk-baba), nežinau, kodėl šitaip pavadintas. Toliau akmuo, vardu Butelis (Butel), šitaip žmonių pramintas dėl savo formos – paplokščias dugne ir siaurėjantis į viršų, lyg ir primenantis didelį butelį. Po to akmuo Jautis (Wol). O štai vėl du laivininkams pavojingi akmenys, greta vienas kito riogsantys. Vienas iš jų Niekdarys (Podlinnik), kitas Plėšikas (Razbojnik), savo vardą gavo aiškiai todėl, kad į jį dūžta laivai. Už jų akmuo Puodžius (Hanczar). Čia tarp dviejų dvarų – Stataučyznos (Stakowszyzna) dešiniajame krante ir Saidžių (Sojdzia) - Saidės – kairiajame – Neris, ligi tol tekanti per Vilniaus apskritį, tampa Vilniaus ir Trakų apskričių riba. Už tų dviejų viensėdžių, pačiame upės viduryje, guli akmuo, lietuviškai vadinamas Velniamindžiu (Velnamindis), o lenkiškai, kaip man ten vietoje buvo išaiškinta, reiškiąs tas vardas “trypti velnią” (deptac djabla). Gudų sielininkai, kuriems jis ne kartą ne kartą buvo apkartinęs gyvenimą, jį praminė Lerva (Czerwiwik). Ten, už to akmens, giliu dešiniojo kranto duburiu į Nerį skuba upeliukas, vardu Saidė (Sojdzia), ir nuo čia prasideda ta didelė ir pavojinga (Bendrinė) Neries laivuotojams rėva, visų vadinama Saide. Čia Neris, 45 sieksniai skersai, leidžiasi žemyn kairėn, į vakarus ir užsuka plačiu, daugiau kaip varsto ilgumo lanku. Tos pačios pavojingos rėvos krantai yra gana kalnuoti, o vandens tėkmė per devynias galybes iš vandens kyšančių akmenų kelia didžiausią pavojų. Taigi, vos aplenkėme pavojus per susitikimą su Velniamindžiu, o jau vanduo ima nešti į didelę, grėsmingų povandeninių akmenų kupiną Vėžinės (Rakowo) apyrbę. Kai vairininkas iš ten laimingai išvairuodavo, vanduo, nešinas laivu, meta lanką ir lakina jį mitriai į kairę, tiesiai į didžiulę uolą, kiek arčiau prie dešiniojo upės kranto, Signetę (Sygnet), arba Raudonikį (Kamien czerwony). Neries laivybos istorijoje šitaip vadinama toji uola. Kai ją laivas laimingai aplenkia, Akmuo Signetė arba Raudonikis išplaukia jis iš visos tos pavojingos rėvos, kurios gale taip pat iš gilios griovos tekantis upeliukas prie kairiojo kranto ramiai susilieja su Nerimi. Saugiai perplaukęs tą rėvą, mano laivas sustojo prie kranto, o pagal mano darbo taisykles, nors brangus lietus kliudė dirbti, p. Šantiras jau matavo ir piešė. O aš tuo tarpu, per kelių valandų kelionę lietuje permirkęs, nuėjau išsidžiovinti smuklėje, stovinčioje tos rėvos gale ant kalvos. Smuklė ankšta, purvina, pastatyta vien sielininkams Neries krante. Vieni iš jų, kurie pavojingąją rėvą laimingai perplaukė, savo pergalę čia iš džiaugsmo, o kiti, kuriuos priešiška lemtis arba nemokėjimas vairuoti laivo pasodino ant Signetės, malšina joje savo širdgėlą. Žodžiu, smuklininkas ties džiaugsmui, tiek liūdesiui turėjo tų pačių vaistų. Smuklė buvo dvarininko Ylakavičiaus (Ilakowicz). Ją nuomojo tuo laiku kažkoks Vilniaus miestietis, pavarde Baranauskas (Baranowski). Keletą metų išgyvenęs Trakų apskrityje, jis čia nuo pavasario pasidarė smuklininkas. Jo gausioje šeimoje buvo dvi dukterys vyresnės už kitus vaikus. Vyresnioji, vardu Grasilda, o jaunesnioji – Stefa. Abi merginos, žvitrios, drąsios ir šnekios, diktavo man žmonių dainas, dainuojamas Trakų apskrityje, vietovėje, kur jos gimė ir praleido vaikystę. Nieko nepraradau, kad apsilankiau toje smuklėje, nes per keletą valandų savo poilsio čia surašiau diktuojamas ir dainuojamas man žmonių dainas. Kelias valandas trukusi šios dienos kelionė, kad ir kiek šlapia ir grasi, įdėjo į mano piligrimo krepšį Saidės rėvos planą ir Trakų apskrities žmonių dainų rinkinį.



TARP NAUJOSIOS RĖVOS IR KARMAZINŲ

Atlikęs savo darbus, kai nuobodus lietus lyg ir liautis pradėjo, atsisveikinę su dainininkėmis kaimietėmis, leidomės toliau į kelionę – vis tarp puikių krantų ir per pavojingus akmenis, triukšmingas rėvas, kurios su Saide nesibaigė ir kurias šiandien mums reikėjo perplaukti. Tai Olesniko (Olesnik) rėva, Kiaulės (Swinia) rėva, kurioje stūkso didelis kiaulės akmuo. Trys kiti, kiek mažesni, gulintys arčiau kairiojo kranto, Paršiukais (Podswinek) vadinami. Toliau Užlaidinės(Zawiesa) - Zaviesų rėva. Už ko Kumpio (Kumpie) akmuo. Paskui didelis prie kairiojo kranto gulintis akmuo, dėl savo griovelio viršuje vadinamas Balnu (Kulbaka) - Kulbokas. Po to nedidelė Purvų (Purwa) - Purvės rėva . Perplaukę ją, kai ėmė leistis prieblanda, priplaukėme prie dešiniojo kranto pailsėti. Orai saulėlydyje visiškai pakito. Po trijų dienų tvankos, po šilto visą dieną lijusio lietaus staiga kraupiai atšalo. Iš šiaurės vakarų mums vėl ėmė pūsti vėjas į veidą ir trukdė plaukti. Vėl teko atsiprašyti skandos, kurią vos prieš kelias dienas paniekinome. Termometras rodė mums 13° šilumos, o barometras – 26° 3' 0''.
Ir čia, kaip prieš Vilnių, Neries pakrantės gyventojų galvijai ganėsi vandeninių vėdrynų pievose. Vienas iš įdomesnių pastebėjimų, kuriuos savo kelionėje pasižymėjau, buvo tai, kad kranto apylinkėse galvijai, kurie ėda vandeninį vėdryną(Mowra; Ranunculus aquaticus) ir be atvangos jo ieško upėje, sodybos nepasidavė siaubingai choleros epidemijai, kuri, keliais ratais sulėtėdama, mūsų šalyje šienaute šienavo žmones tūkstančiais.
Karmazinų (Karmazyniszki) smuklininkas, pas kurį dabar nakvojau ir su kuriuo keletą valandų šnekėjausi, žmogus išmintingas, suvokiąs mano kelionės tikslą, papasakojo, kur Neries krantuose yra raguva, įdomiausi ir gražiausi senovės milžinkapiai. Papasakojo apie Padvarninkuose (Podworamy) po dideliu kalnu Neries krante esančius skliautuotus požemius, kurių niekas ligi tol netyręs. Daugelį kitų panašių jo pasakojimų esu užsirašęs norėdamas juos ištirti kitoje savo kelionėje.
Netoli Karmazinų dešiniame Neries krante, vaizdingoje vietovėje, yra Elniakampis (Djabli-kat - Elniokumpie) - Elniakampis. Tai  vietovė, kuri žinoma visame krašte dėl savo drobių baldyklų. Ir čia, priešais tą puikią raguvą, kur velniai sau kampą išsirinkę, tarsi siejamas su juo paslapties, esantis kairiajame upės krante Pragaro (Piekielna - Peklina) kalnas, tai yra žmonių Velniakampiu (Djabli-kat)pavadintas. Nors čionykščiai gyventojai tų vardų su žmonių padavimais nesiejantys, bet to kalno vis dėlto vengiantys ir dėl kažkokios neišaiškinamos baimės.
Plaukiant nuo Vilniaus, mūsų upės krante tarp tenykščių viensėdžių vardų labai dažni yra Karmazinai (Karmazyn), Karmazynėlis (Karmazynek), Karmaziniškės (Karmazyniszki). Man, deja, yra pasitaikę plaukti Nerimi per patį Karmazinų vidurį. Aš susidomėjau. Kodėl tos sodybos taip dažnai turi šiuos vardus, tačiau negalėjau gauti atsakymo iš pakrantės gyventojų, nes jie, dažnai kaitaliodami gyvenamąją vietą, apie senovę visiškai nieko nenutuokia. Tik spėju, jog tose pakrančių vietovėse kadaise bus gyvenę seniausi karmazinai bajorai, kuriuos mes, kaip žinoma, karmazinais vadinome ir tuo skyrėme tiek nuo valstiečių luomo, tiek nuo vėlesnės kilmės bajorų. Iš to, drįstu spėti, pakrantės vietos, kuriuos gavo tą vardą, ligi šiol Karmazinais tebevadinamos. Viename iš tų Karmazinėlių, labai gražiame, ant kalno stovinčiame, apsinakvojau. Birželio 27 d. rytą sukilęs vėjas per naktį vis stiprėjo, Neris šiandien buvo pasišiaušusi ir neįmanoma laivuoti. Mūsų vairininkas, Seneliukas, iš pat ryto man pasakė, jog nekrustelsiąs iš vietos, nes, jei plauksime tarp akmenų tokiu baisiu vėju, nelaiduojąs, kad laivas nesuduš. Nebuvo kas darą: juk prieš vėją sunku pūsti. Todėl visą dieną tvarkėme albumus ir protokolus. Kai šis darbas buvo baigtas, savo ruožtu ėmiau kamantinėti namų šeimininką, ar toje apylinkėje žinoma kokių nors vietos legendų, kokių raguvų arba milžinkapių. Į tai man šeimininkas, rodydamas ranka į šilą už savo namo, atsakė:
- Čia pat yra milžinkapių. – Ir pasiėmęs kepurę nuėjo pirmas rodydamas mums kelią.
Ir iš tikrųjų netoli nuo Neries kranto, dailiame, švariame pušyne, iškilaus kalno šlaite, buvo keliolika didelių pilkapių (9 pav.). Mano žmonės ėmėsi kastuvų. Tie senovės pilkapiai šioje Lietuvos vietoje priimtu papročiu buvo apsupti dideliais akmenimis, bet radau tik žymių, kad kadaise čia jų būta, - tarsi brangakmenių apdaras – aplinkui įvairaus didumo įdubimai. Mano vadovas, matydamas, jog labai įdėmiai apžiūriu tas duobes, tarsi jos man kokią mįslę būtų užminusio, paaiškino:
- Tai paimta bažnyčiai.
- Kokiai bažnyčiai? – paklausiau.
- Dūkštų, pone, - atsakė man.

DŪKŠTŲ BAŽNYČIA

Užsibrėžimas Dūkštose (Dukszty) statyti mūro bažnyčią (10 pav.) taip buvo išgarsėjęs visoje Lietuvoje, jog nebuvo žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs kartojant to vardo arba nebūtų tai bažnyčiai paaukojęs savo skatiko. Nebuvo žmogaus, kuris nebūtų girdėjęs apie stebuklingą statomos šventovės grožį. Kadangi smulkiai nežinojau tos mūsų krašto vietovės, nežinojau ir nenujaučiau, kad tos garsiosios Dūkštos esančios taip arti Neries kranto. Šitas atradimas buvo maloniausia man kelionės staigmena, kurios nebūčiau sužinojęs, ir būčiau tikrų tikriausiai aplenkęs tą vietą, jei ne priešpriešinis vėjas, kuris, nori nenori, sulaikė mane šičia.
- Argi Dūkštos taip arti? – nustebęs paklausiau savo vadovą.
- Ten gi, už miško, - rodydamas ranka kelią, vingiuojantį į mišką, atsakė man.
Vadinasi, taip netoli nuo manęs Dūkštos, toji bažnyčia, kuri savo grožiu išgarsėjo šalyje, kuriai fundacijos nebuvo skirta nė skatiko, bet kuri buvo pastatyta iš surinktų aukų, vien uolaus ir dievobaimingo kunigo valia ir kruvinu darbu.
- Eime tenai, - tariau savo draugams ir palikau pilkapio kasinėtojus dirbti savo darbo,
o mes nuėjome parodytu taku. Ši Neries pakrantės vietovė tokia išvaizdi, kad net tas siauras, status kelelis į Dūkštas, kuriuo traukėme, buvo nuostabi natūrali dauba, skirianti du miškais apaugusius kalnus. Takelis vinguriuoja vis palei gražų upeliuką, šiuo metu išdžiūvusį, kas pavasaris, be abejo, triukšmingai skubantį per akmeninis susilieti savo vandenimis su motina Nerimi. Vos pusvarstį nužingsniavę tuo dailiu takeliu, išeiname į lauką, taip pat labai kalvotą. Iš griovių, skiriančių tas kalvas, kairėje pusėje pradeda aukštyn kilti tos garsios raudonos bažnyčios viršūnė su baltu, iš toli spinduliuojančiu kryžiumi. Iš tikrųjų, apžvelgę tą didžiulę mūro ir raudonų plytų šventovę, kiek primenančią gotiką, ne paprastai išdabintą šventovę, pripažintum, jog ne tik kuklioje kaimo parapijoje, bet ir kiekvienoje sostinėje pastatyta ji savo grožiu ir didumu sustabdytų praeivį, ir negalėtum atsistebėti, neišreikšti nuoširdžiausios pagarbos ir didžiausio įvertinimo tam, kuris ją pastatydino vien savo tikėjimu Viešpaties Dievo pagalba, geležine valia ir kruvinu darbu. Reikia iš tiesų turėti didelį, nepaprastą tikėjimą Viešpaties Dievo gailestingumu, būti didžiai tyros sielos ir išsiugdžiusiam nepalaužiamą pilietinę drąsą, tvirtą kantrybę, kad be pinigų, be jokių materialinių lėšų ir be aiškių vilčių pradėtum tokį didžiulį darbą. Tas žmogus, kuris ryžosi imtis tokio uždavinio, yra čionykštis Dūkštų klebonas kun. Dembinsklis (Debinski). Eidamas aukščiausias kun. Pijorų brolijoje pareigas, nes buvo jos rektorius ir provincijolas, likvidavus tą bendruomenę, įsikūrė Dūkštose, buvusiame Pijorų dvarelyje. Ten pradėjo ir baigė tą nepaprastą darbą. Turime matyti visą krikščionišką to pamaldaus kunigo nuolankumą, kuklumą ir savęs paties atsižadėjimą, kad iš širdies gelmių šalies ir religijos vardu
pareikštume pelnytą pagarbą ir įvertinimą. Visuomet aktyvus ir nenuilstamas, neprilygstamai pasiaukojantis, su numinta avalyne, naminiu drobės palaidiniu, su lazda rankoje eidamas alpink naująją bažnyčią maldininko žygį, vis kokiu mažmožiu ją pagrąžina: tai gėlytes pataisinėja paties susikurtame ir gražiai prižiūrimame darželyje, tai sutvarko ligoniams mineralinį vandens šaltinį, trykštantį puikiame Dūkštos (Dukszcianka) upeliuko
slėnyje, tai pagaliau atlieka parapijos šeimininko ir administratoriaus darbą.
Dūkštos upelio ir iš jo gauto parapijos vardo pirminė reikšmė kyla ir lietuviško dūksauju, dūksauja, dūksauti, kuris reiškia raidiškai “dūsauti, trokšti, geisti”. Jei tai žodiškai reiškia dažnai išdžiūsiančią upę, kurioje dūsta žuvys, lietuviškai sakoma vienu žodžiu dūksta “garuoja”, kaip sakoma apie alų ir kitus prastai užkimštus gėrimus, o todėl išsivadėjusius – išdūko “išsivadėjo”. Ir Dūkštos upelis, matyt, kadaise išdžiūvęs, ir žuvys jame imdavusios dusti, jei jam toks lietuviškas vardas duotas.

KARMAZINAI

Grįžome tuo pačiu keliu per daubą į mūsų nakvynės vietą. Pilkapiai jau buvo iškasinėti, bet ničnieko juose nerasta. Tris iš jų, didesnius, atidengtus seniai, kaip sakėsi kun. Dembinskis, jie kasinėjo prieš keletą metų. Juose buvę rastas kirvelis, ietis, ir nusiųstą į Vilniaus senovės muziejų.
Jau grįžome į savo nakvynės namus. Šalta, oras niekam tikęs, termometras rodė 13º šilumos, o barometrai 28º 2'.
Priešinis vėjas, šiaušdamas Nerį, kliudė plaukti tolyn. Tačiau nepaisydamas vėjų ir vairininko, nors ir bijojau, kad kas neatsitiktų, liepiau plaukti, nes čia viskas jau buvo išsemta, o be darbo sėdėti nedera. Laivas, tempiamas mano žmonių lynu, vos vos slinko į priekį. Skrodė jis be atvangos bangas. O šios, visa galia jį stumdamos atgal, laivybą darė neįmanomą. Jau ir žmonės nusikamavo, ir mus, sėdinčius laive, nuobodulys apėmė. Per valandą vargais negalais nusikasėme vos pusvarstį. Dūkštos ir Neries santakoje, labai gražioje vietoje, stovėjo nakvynės namai, atskiri ir vieniši. Prie kalno, kur jie rymojo, ilgesnį laiką išbuvome prisišvartavę, nes žmonėms jėgų, o mums kantrybės pristigo toliau plaukti. Ir vėl Karmazinai (Karmazyniszki), senovinė kažkokio karmazino bajoro buveinė. Dabar čia gyveno gausi vienų moterų šeima – nė vieno vyriškio neradau. Be namų šeimininkės, buvo ten dar kažkokia ištekėjusi moteriškė, buvo ir merginų. Negalėjome tuščiai gaišti laiko, kadangi stigo mano dainyne dainų, dainuojamų šioje Vilniaus apskrities pusėje, tokia gausi moterų šeimyna galėjo man, be abejo, tuos tuščius puslapius prirašyti. Arbata ir kitos vaišės padėjo suartėti, ir jos įsidrąsino. Kai dainininkių liežuviai atsirišo, išsėdėjome ligi vidurnakčio – jos arba diktavo dainas, arba pasakojo kokias liaudies legendas, žmonių padavimus, Labai smarkiai skyrėsi čia man padainuotos dainos nuo tų, kurias užrašiau prieš Vilnių, apskrityje, beje, toje pačioje, bet tarsi pertvertoje didžiojo miesto mūrais, kurie apskritį kerta į dvi dalis. Karmazinų merginos dainavo man visiškai kitokias dainas, nei tos, kurias jau turėjau užsirašęs. Ne visos čia padiktuotos dainos buvo tikrai žmonių tokios, kurios taip išraiškingai vaizduoja vietinius papročius ir būdą. Dainos, dainuojamos smulkiažemių bajoraičių, kurios paprastai drovisi gretinimo ir tapatinimo su mūsų kaimiečių gyvenimu ir papročiais, daugiausia buvo pasigriebtos iš kitų visuomenės sluoksnių, buvo iškreiptos ir sužalotos linksmosios Mozūrų (Mazowsze) ir Palenkės (Podlase) mazurkos, nes smulkiažemė mūsų bajoraitė vaizduojasi paprastai esanti gražuolė, nors gana dažnai jai toli šaukia ligi tikro grožio ir tikros pagarbos savo bajoriškajam herbui, kadangi visada aukštesnius už save visuomenės sluoksnius mėgdžioja ir negrabiai it beždžionė kartoja išsilavinusių žmonių papročius ir kalbą. Palenkės mazurkas ir krakoviakus dainavo daugiausia jauna moteriškė, kuri paprastu, kaimišku stotu panaši į kitas Karmazinų bendrijos moteris, bet visiškai nuo jų skiriasi Karūnos tartimi, vis prasikišančia jos kalboje. Mat ji buvo kilusi iš Varšuvos, buvo kunigaikščio Giedraičio (Giedrojc) vežiko žmona ir prieš keletą metų tose vietose apsigyvenusi. Bendraudama su čionykščiai žmonėmis, kasdien persiimdama jų papročiai, varšuvietė suprastėjo ir buvo praradusi jau pusę Karūnos kalbos. Moteris buvo dar gana jauna, patraukli, plepi ir iškalbinga, kaip ir visos Mozūrų moterys. Kai jau išseko jai mazurkos ir krakoviakai, ėmė mums iš eilės pasakoti įvairius atsitikimus ir istorijas, dažniausiai apie meilę – ir nors gana pretenzingai, koketiškai šaudydama akimis, pasakojo taip įdomiai, su tokia didele iškalbos dovana, kad sutelkė visą mūsų dėmesį į pasakojamų dalykų turinį. Ne sykį, tiesa sakant, net stebėtis reikėjo klausantis, kaip nuo žmonių atskirtoje varganoje sodyboje, kuri, dengta šiaudais, vieniša stovi Neries krante ir kur mane atvarė vien tik priešingas vėjas ir noras pažinti smulkiausius savo šalies gyvenimo dalykus, prastoje šeimoje prasti žmonės pasakoja tokia sklandžia kalba, kuri net didžiausio išsilavinimo žmonių lūpose atrodytų dar labai savita.

TARP KARMAZINŲ IR GRABIJOLŲ

Nuo Karmazinų 20 varstų ligi Druskelės (Solnik), tos baisios rėvos, kur daugelis prekijų yrapraradę savo turtą, o ne vienas ir visus juos paklojęs. Iš ryto tekanti saulė žadėjo puikų orą. Ryto penktą valandą buvo tik 13º šilumos, o barometras rodė 29º 4' 4''.
Tokį gražų rytą, alsuojantį pakrantėse su medžių ir žolynų kvapais, kuriuos žmogaus krūtinė su pasitenkinimu traukia į save ir kais gardžiuojasi, nuplaukėme upe patėkmiui tarp jos žavinčių krantų, lydimi visą laiką miško paukštelių muzikos. Ir iš tiesų, jų, pasislėpusių pakrančių miškuose ir krūmuose, giesmelės buvo vienas iš didingiausių akordų tos ankstyvos ryto maldos, kurią visa gamta aukoja savo Kūrėjui. Sušmėžavo vien po kitos pakrantės sodybos, skriste lenkėme žmones, dirbančius krantuose rytmečio darbus, nes čia vanduo, skubėdamas per akmenis, it sparnais nešė mūsų laivę. Tokioje stebuklingoje, savanoriškai sumanytoje maldininko kelionėje globiama įstabios gamtos žmogaus siela laisvai su laimės atodūsiais grožisi jos puikybe, o protas, laisvas nuo kasdienybės vargų ir rūpesčių, iš tiesų kaip kūdikis, naiviai būdraujantis tik su mokslu ir su gamta,
daugiau žaidžia nei dirba. Kiekviena menkiausia smulkmena jį domina, jo mintį stabdo, jį linksmina, guodžia arba graudina.
Posūkyje sulėtėjo vandens tėkmė, nes juo upė laisviau valandėlę kitą teka. Ir staiga akys nustemba – ant žolelės, nuo kranto į vandenį palinkusios, paukštytė tupi, sparneliais vandenį samsto – rytmetinį savo tualetą tvarkos: maudosi, turškiasi purtydama per perbėgusią dieną nusėdusias dulkes ir smėlį. Džiaugiasi savo rytmetinę maldą giedodama, į vandenį dairosi ir nustebusi mato jame toli nuosavęs lyg ir kitą pasaulį, tokį gražų, tokį darnų.
Mato šviečiančią saulę, regi žalius medžius ir  dangaus mėlį, mato, kaip ji pati, paukštelytę, tupinčią žolės stiebelyje ir akis į akį į ją žiūrinčią. Nustebusi dėl tokio vaizdo vėl sparneliais tarkšteli per bangą ir vandenį sudrumsčia, kaip jei būtų norėjusi įsitikinti, ar tai iš tiesų jos aptiktas kažkoks stebuklas, ar gal tik upė negailestingai apgaudinėja: savo kakliuką ištiesia, atidžiai ir įdėmiai žvilgsnį įtempia ir žiūri į sudrumstą vandenį – bangos nuribuliavo, ir vėl kitas pasaulis pasirodo. O paukštytė susižavėjusi ir nustebusi giesmelę sau treliuoja. Kai šitaip ji žaidžia su vandens skaidrybe, jame atsispindinčiais daiktais ir visų mūsų dėmesį sutelkia į save, it perkūno trenktas aukštybių vanagas smigte sminga į ją ir didžiausios laimės akimirką ją sudraskytą aštriais nagais nusineša. Nuo baisaus suleistų nagų skausmo ir neišvengiamos mirties akivaizdoje dingo, be abejo, visos iliuzijos taip, kaip dingsta ir žmoguje visokios gražios svajos matant gyvenimo nuoskaudas ir vargus, nesėkmes ir nelaimes, kurios gali jįnetikėtai ir kas akimirką ištikti.
Jei būčiau tą valandėlę šalia savęs turėjęs kokį būrėją, tikriausiai iš to man būtų jis sukūręsne vieną pranašystę, kokia mano lemtis ateityje, arba būtų mėginęs parodyti, kas laukia dabartinės mano užsibrėžtos mokslo kelionės, nes nuo senų senovės net didžiai protingi žmonės tokius atsitikimus yra kartais pratę sieti su kokia savo lemties pranašyste, kuri ne sykį dėl atsitiktinumo, kokio aklo įvykio visuomet sustiprina tikėjimą savimi. Caras Aleksandras I buvo vienas iš tų monarchų, kurie tokiems įvykiams teikdavo tam tikrą reikšmę. 1812 m., kai Napoleonas I baugino užpulsiąs Rusiją, Aleksandras I, būdamas tuo metu Vilniuje, vieną dieną eidamas iš Vilniaus katedros, pamatė, kaip paukštvanagis į jos portiką įsivijos žvirblį, o šis ten, gipsiniuose didelės rozetės lapuose, puošiančiuose šventovės portiko skliautus, turėjo savo buveinę ir spėjo joje pasislėpti. Paukštvanagis vydamasis su tokia jėga trenkėsi galva į rozetę, jog net užsimušė ir liko kaklu pasikabinęs tarp jos lapų. Tas paukščių turnyro vaizdas atsispindėjo caro Aleksandro I veide ir labai derėjęs prie aplinkybių, kurių to monarcho protas visą laiką buvo kamuojamas. Šis reginys padaręs jam, kaip pasakojama, didžiulį įspūdį ir tapęs it pranašyste, kad kilsiantis karas baigsiąs laimingai, padrąsinęs jį ir suteikęs širdžiai vilties. Visi žinome, kaip karas pasibaigė, kaip jis buvo panašus į minėtas žvirblio ir paukštvanagio lenktynes. O mūsų vanagą apsupo gausus būrys paukštelių, kurie, susitelkę it juodas debesis, įkyriai jį persekiojo – plūdo ir keikė jį. O šis vis dėlto vikriai nešėsi per slėnius ir kalnus savo nelaimingą auką, nes jam laikas jau buvo pusryčiauti.
Sekdamos paukščius, akys ilsėjosi puikiameslėnyje. Jame, Neries pakrantėje, stovėjo nedidelis kaimelis, o už jo toliau vienas po kito kilo vis aukštesni kalnai. Tarp jų sušmėžavo dvaras. Dešinėje ošė Irupė - Airupė (Irupa), Neries intakas. Ir šitaip atsidūrėme prie įplaukos į Druskinės rėvą. Kairiojo Neries kranto kaimelis, pastatytas tame gražiame slėnyje, yra Grabijolai (Grabialy), žemvaldžio Iliničiaus (Ilinicz) paveldas.

GRABIJOLAI

Grabijolų kaimas (14 pav.) yra prieš pat įplauką į rėvą. Čia sielininkai, Nerimi gabenantys rąstus arba krovinius laivais, visuomet sustoja susiburti į draugę, kurią jie, kaip prisimename, Bendrija - Sebrais (Siabry) vadina, kad vienas kitam padėtų perplaukti tą pavojingą slenkstį. Ir mano laivę čia vairininkas suturėjo. Aš savo įpročiu nuėjau į sodžiaus pastoges, norėdamas iš žmonių surinkti informacijos apie vietovę, išgirsti iš jų kokių nors legendų. Čia pirmą kartą ši upė vadinama Nerimi, nes šioje vietoje jau etnografinė Lietuva prasideda. Kad ji ir apie Vilnių kadaise šitaip vadinusis, tai mums rodo ir jos krantų kalnų vardas Paneriai. Jei nuo Vilniaus ligi čia Neries krantuose man nepasisekė nė sykio išgirsti lietuviškai pavadintos vietos, nepavyko nuklausyti nė legendos, jei man dar nepadainuota tikrai lietuviškos dainos, tai atsitiko vien todėl, kad nesutikau dar valstietės kaimelyje, kuriame gyventojai būtų vietinė karta, per tūkstantmečių tūkstantmečius praeities metų be atvangos atgimstanti, kurios papročiai, ūkio ir šeimos gyvenime legendos ir vietos įpročiai eitų nuo senolių laikų kaip būtina gyvybinė žmonių egzistavimo sąlyga ir poreikis. Visuose šiuose abiejų Neries krantų vienkiemiuose, kuriuose nuo Vilniaus ligi čia, mūsų pastovio, gyveno činšo bajorai, o šie, neturėdami nuosavos žemės, gyvena paprastų klajoklių gyvenimą ir kilnojasi iš vietos į vietą. Tarp jų jokių vietinių legendų nei žmonių padavimų nė neieškok: keliaudami iš vietos į vietą, niekur žmonių gyvenime neįsišaknija nei tvirtai pasisavina vietos įpročių, tik iš kiekvienos vietos kur yra pabandę savo laimę, pasistveria po grūdelį ir sukuria kažkokią maišalynę, kuri, jų įsivaizdavimu, pasaulio stebuklas esąs, tačiau nėra jokia tipologinė sistema.
Grabijoluose užėjau į pirmus pasitaikiusius namus. Tai būta apsukraus žmogelio ir dar labai šnekaus. Jis pirmas į mano klausimą, kuo vardu ta upė, kuri pro kaimą teka, atsakė: Neris.
Koks aš buvau laimingas ir kaip troškau atrasti tą ribą nuo kurios slavų Vilija liaujasi būti Vilija ir tekėdama įgauna lietuvišką vardą Neris! Tai atradimas nemažos svarbos istorijai, kurios tyrimams buvau užsibrėžęs atsidėti šioje kelionėje. Nei mano ieškojimai, nei valstiečiai, klausinėjami, kodėl Vilija vadinama Nerimi, iš ko yra kilęs tas lietuvių kalbos vardas, neišaiškino. Į visus mano klausimus vis tas pats atsakymas – šitaip nuo pasaulio pradžios ji vadinama, nežinia kodėl, ir ar iš tiesų prie tos upės gyvenantys žmonės dabar tik tą vardą tebevartojantys. Juk Neris kadaise lietuviškai ir Velėja (Weleja) buvusi vadinama. Tai anaiptol ne pakartota slaviškoji forma, kokią ši upė išsinešė tekėdama iš krivičių žemės. Šis vardas turi perdėm lietuvišką archetipą. Vandens deivės lietuvių kalboje buvo vadinamos apskritai laumėmis. Lietuvos žmonės yra įsitikinę, kad jų buvę daugybė įvairiausiuose vandenyse ir kad jos padedančios kaimo šeimininkėms velėti skalbinius. Kultuve daužyti skalbinius lietuviškai, kaip mano buvo išaiškinta, sakoma velėti. O kyla tas žodis iš velėju “odzymam”. Todėl labai įtikima būtų spėti, kad pro kaimą tekanti upė, kurios vandenyse kaimo moterys velėjo skalbinius, Neris kur ne kur savo vardą galėjo įgyti iš žodžio velėju. Ta vandenų deivė uoliai esanti garbinama visos lietuvių tautos, o dažnai čia randamos apvalios, smailaus galo vadinamosios Perkūno strėlės, tos deivės krūtimis pramintos. O tarp savęs suaugusių šakų kuokštai, kokių dažna medžiuose, o ypač drebulėse, galima pamatyti, vadinami jos šluotomis. Ir žmonės tiek vieną, tiek kitą labai tebegarbina. Klausinėjami kaimiečių apeigų ir papročių papasakojo man tuos, kurie gyvi jų apylinkėje. Radau kuriuos nelabai skiriantis nuo papročių, kurie paplitę tarp mūsų kraštų gudų. Antai vestuvių papročiu jaunoji čia prieš santuoką bažnyčioje nesisėda kaip mūsiškė, ant duonos minkytuvės, bet klūpodama prieš tėvą prašo jo palaiminimo, kurį gimdytojas duoda – apsvilina iš keturių galvos šonų degančia grauduline žvake plaukus. Tam tikros pamergių ir kitų merginų dainos lietuviams yra būtinos vestuvių apeigose. Čia nebėra jokios kitos iš gamtmedžių kilusios dievų garbinamos šventės. Mano krašte jos tebėra gyvos, o čia visiškai išnykusios. Čionykščių gyventojų, kuriems tvirtai įskiepytos katalikiškos sąvokos, dar seniai seniai, kad net pasakotojas neatsimenąs, po Sekminių, šv. Trejybės dieną, būdavusios švenčiamos Kupolės. Visas kaimas surinkdavęs į krūvą šiaudines iškamšas, kurias paprastai kemša Žolinių dieną. Jos padegamos, ir prie laužo visi kaimiečiai, tiek vyrai, tiek moterys, linksmindavęsi – šokdavę aplinkui. Tik kai į tą linksmą šokančią minią sykį nematomai žmogumi apsimetęs velnias įsimaišęs ir ėmęs tyčiotis iš to nekalto žmonių žaidimo, nuo tada nebešvenčiama Kupolių šventė. Dar paklausiau savo šnekųjį bičiulį, ar nežinąs ko šioje pusėje apie senus švedų kapus.
- Yra, - atsakė, - ten, už mūsų kaimo. Tačiau jie yra smėlingoje dirvoje, dalį vėjai išpustė, kaulai mėtosi ligi šiol laukuose. Seniau, - atsakė jis, - būdavę randamasmėlyje žiedų. O žmonės ten, kasdami bulvių duobes, rasdavę iečių ir kirvių. Nedaug likę senkapių, - toliau pasakojo Neries pakrantės gyventojas, - bet ponios archeologiniai radiniai Ginžinskienės (Gizynska) girioje, ji iš čia netoli, jų eibės, nes švedai kariaudami iš tų vietų persikėlę ir buvę Pabaiske (Pobojsk), prie Ukmergės, visiškai sumušti.
Taip įdomiai šnekučiuodamiesi, atėjome į smėlyną ir už kaimo, kur buvo keli nedideli pilkapiai. Mano kasėjai ėmėsi darbo, ir su dviem jų kartu kasiau ir aš. Keletas kaimiečių smalsaudami atėjo pasižiūrėti, kas čia daroma. Pamažu darbas stūmėsi į priekį. Tik kažkoks jaunas vyriškis, 20 su viršum metų, raitas kaip be galvos pas mus atlekiąs. Aplink pilkapius stovintys žmonės sako:
- Tai mūsų ponas.
O čia raitelis prijojo prie mūsų. Ūmus ir šiurkštaus elgesio, labai nemandagus, ima mane klausinėti, ką aš čia veikiąs, kokia teise aš išdrįsęs įsikurti jo kaime ir pan. Kai jam apsakiau savo kelionės tikslą ir kilnius jos įgaliojimus, šis, nepasitikėdamas mano žodžiais, pareikalavo iš manęs rašto ir mygte mygo mane tol, kol atnešiau iš laivo ir daviau persiskaityti. Nepaisydamas jo asmenybės, ėmiau toliau kasti pilkapį. Jaunasis ponas, kuris tokiu netaktišku žvilgsniu mane sekiojo, buvo p. Bronislavas Iliničius, to kaimelio paveldėtojas. Nujojo jis vis dėlto nuo manęs, dingo kažkur kaime, bet po valandėlės ir vėl stovėjo man ant karties, įdėmiomis akimis, it koks sargas tai žvilgčiojo į kasamų pilkapių vidų, tai vėl kažko šnibždėjosi su savo kaimiečiais.
Mano kasinėjami Grabijolų pilkapiai nebuvo dideli – po 42 žingsnius aplink ir po 9 aukščio. Daugiau plokšti nei rutulio formos. Pirmajame 1 aršino ir 6 verškų gylyje radau aukojamąjį pjautuvą, po juo sluoksnis piltinio smėlio, o po šiuo – sudeginto kūno pelenų. Kitame pilkapyje 1 aršino ir 3 verškų gylyje buvo taip pat sudeginto lavono pelenų. Baigęs kasinėti pilkapius, pasiėmiau žmones ir nė žodžio netaręs iš aukšto į mane žiūrinčiam žemvaldžiui nuskubėjau į laivę kuo greičiau išplaukti. P. Iliničius įpėdžiui sekė mane, ir, kai atsistūmę nuo kranto, nuplaukėme sau, jis raitas upės krantu dar ilgai mane lydėjo ir stebėjo mano laivę. Negražus atsitikimas prie puikios ir žavingos Neries, kurios istoriją tiriu ir apibendrinu, buvo man, be abejo, vienas iš visiškai netikėtų ir skaudžių nemalonumų. Plaukdamas nuo tos įstabios upės ištakų, iš visų patyriau tik vaišingumą ir paramą. Kiekvienas pritarė mano mintims ir darbas, su noru stengėsi prisidėti bent menka dalele prie mano ieškojimų. Šitaip remiamas, bendromis jėgomis nuplaukiau iki Grabijolų ir čia pirmą kartą ne tik nesulaukiau pritarimo, bet dar teko išgyventi žemvaldžio nemandagumą. Tačiau tai manęs kelionėje nė trupučio nesugaišino nei noro toliau dirbti neatėmė, nes kas vienąsykį leidosi į tokią ilgą kelionę, tikėdamasis nuolat bendrauti su nepažįstamais žmonėmis, tas turi
būti pasirengęs visokiausiems nuotykiams.

DRUSKINĖ RĖVA

Grabijolų kaimas stovi iš tiesų pačiuose tos pavojingos rėvos vartuose. Neris, prieš įtekėdama į ją, yra 36 sieksnių pločio. Savo svarbiausia vagos šaka ji teka tarp įstabių, didingų krantų. Jos kairiajame krante, kaip jau esu sakęs, aukščiau kaimelio stūkso iškilūs kalnai, o jų papėdėje, Neries krantuose, plyti apysiauris, bet patogus slėnis. Jame, prie bevardžio upeliuko žiočių, rymo nedidelis kaimelis Pulkiai (Palki) - Paalkiai. Dešinėje matyti nepaprastai aukšti, statūs, smėlingi kalnai, labai gili griova, plytinti toli iš rytų ligi pat Neries ir kertanti tą pakrantės miškų ruožą.
Plaukiantis į tokį žavingą Neries tarpkrantį upeivis iš pat pradžių susiduria su akmenimis, vadinamais Trimis Broliais (Trzy-bracia). Jis stūkso kaip tik per patį upės vidurį. Vanduo, krintantis tarp jų su visa jėga, kunkuliuoja ir atgal veržiasi, - formuojasi sūkurys. Tačiau tai ne didžiausias tos rėvos pavojus, nes per tą patį sūkurį laivas laimingai perplaukia nešamas vandens srauto ir vikriai it žaltys išvinguriuoja tarp mažesnių akmenų sangrūdžio. Pavojingiausia tai, kad čia susiaurėjusi ligi 31 sieksnio upė, prieš pasukdama stačiu kampu į kairę, stipriu vandens srautu pastveria ir neša laivą tiesiai į tą negailestingą akmenį, Druskele (Solnik) vadinamą. O šis, gulįs prie dešiniojo kranto, pačiame Neries posūkyje, kaip tik tame kelyje, kuriame laivui sunkiausia išsisukti, savo kieta, iš vandens kyšančia kakta, kiekvienam tuo keliu plaukiančiam laivui grasina ir pridaro didelės žalos. Tas akmuo yra tikras siaubas Neries laivybai. Jis vienas pats tą rėvą daro tokią pavojingą, jog apie jį jau iš toli ta upe plaukiantiems vairininkai pasakoja su didžiausia baime. Per tiek amžių dūžta vienas po kito laivai, tiek daug žalos jis yra pridaręs pirkliams, ne vieno pasiglemžęs turtus, ne su vienu klastingai pasidalijęs prekėmis, o niekam iki šiol iš tiesų nėra šovusi į galvą mintis, jog jį patį reikia sutriuškinti. Vienas svaras parako ir truputis akmenskaldžio darbo – tik iškalti jame skylę, ir tas istorinis Neries plėšikas būtų nugalėtas, o Nerimi atsivertų laivas ir saugus kelias pirkliams. Neris toje rėvoje, giliausioje savo vagos vietoje, tuo laiku, kai aš ja plaukiau, siekė 2 aršinus ir 14 verškų. Mažiau kaip prieš 10 metų kažkas panašu jau yra atsitikę, nes audra su perkūnija išduobė priešais Druskelę didžiąją prarają, o suneštomis iš tos vietos žemėmis Neryje gerokai sumažino tą baisų srautą, kuris neša upeivius į tą akmenį. Akmens vardas Druskelė yra kilęs veikiausiai iš to, kad dažniausiai vasarą sekliame vandenyje velkami aukštyn iš Kauno laivai su druska į jį sudūžta, o ta prekė, sušlapusi vandenyje, savininkui negrįžtamai žūsta.
Tuojau už Kernavėlės baigiasi aukšti krantų kalnai. Nuo čia Neris teka ligi pat savo žiočių tarp gerokai mažesnių aukštumų, per kraštą, vis dėlto kalnuotą, per gražias apylinkes. Kalnai ir slėniai, juose dailūs kaimeliai ir sodybos nors tą Lietuvos dalį dabina, tačiau patys upės krantai jau niekur nebėra perdėm aukšti, išnykę pakrantėse skardžiai, kaip toje dalyje, kuri liko už mūsų.