VETYGALOS ATODANGA
Plaukiant nuo Abromiškio Vetygalos link, ramiai tekėdama smėlingu dugnu, Šventojon įsilieja Virintos upė. Ji vingiuoja, apjuosdama jaukias samanotas pievutes. Abipus upės - smėlio keliai, perjuosti medžių šaknimis ir nubarstyti kankorėžiais. Už kokio kilometro nuo Šventosios - griūvantis skardis. Lyg sunkūs kilimai ant baltuojančio smiltainio kybo dirvožemio lopai. Aukštai - eglės, o žemai ir vandeny - neseniai nugriuvę, susipynę medžiai; dar žali, gražūs epušės lapai spindi skaidriais rasos lašeliais.
Atodangos apačioje - upės ir požeminio vandens išplauti urvai.
Ten, kur Virinta įteka Šventojon, kiek žemiau jos žiočių, iškyla Vetygalos atodanga, vietinių gyventojų dar vadinama Žiebos kalnu. Vyresnieji geologai dar prisimena žaliuojančią Vetygalos atodangą su smėlio liežuviais papėdėje. Šiuo metu - tai didžiulė, vietomis kieto susicementavusio smėlio siena. Ji - aukščiausia ir įspūdingiausia ikikvarterinių derinių atodanga Lietuvoįe.
Vetygalos atodanga yra ilgesnė kaip 100 m ir apie 30 m aukščio. Jos viršuje stūkso krūmais pasikaišiusi rudo moreninio priemolio siena. Žemiau, apie 5 m aukščio, stati, saulėje baltuojanti plokštuma. Norint ją patyrinėti, reikia iš apačios pasikasti laiptelius. Tai šviesiai pilkas molingas alevritas su būdingu vadinamuoju varviniu sluoksniuotumu: ežeriniai pleistoceno laikotarpio dariniai. Daumantų atodangoje jie laipsniškai pereina į pleistoceno nuogulas. Tas faktas yra labai reikšmingas, nustatant apatinę antropogeno1 periodo ribą. Žemiau slūgso apie 9 m storio neogeninis smėlis, o po juo - devonas. Nusileisti skardžiu ne taip jau paprasta. Atsiremi ranka į pilką atbrailą, o ji, vos paliesta, su visa smėlio krūva byra žemyn. Tai purus kvarcinis neogeno periodo2 smėlis. Tik jis čia nepanašus į smulkutį to paties neogeno laikotarpio kvarcinį smėlį, kuris vežamas iš Anykščių karjerų. Tai stambiagrūdis, ryškiai įstrižai sluoksniuotas, susiklostęs 20-30 cm storio sluoksniais, vadinamais serijomis. Įstriži sluoksneliai palinkę 30-35 laipsnių kampu. Serijos atskirtos tamsiai pilkais molingų gniutulų tarpsluoksniais. Toks smėlis galėjo susidaryti upėse, kurių vanduo labai greitai ir pastoviai tekėjo viena kryptimi. Įstriži sluoksneliai visi palinkę į pietus, vadinasi, šia kryptimi turėjo tekėti ir juos suklojusios upės.
Žemiau smėlis kietesnis, sucementuotas, sudaro 2-3 m aukščio stačią sienelę. Čia ir prasideda devoninis smėlis ir smiltainis, kuriame gausu smulkučių žėručio plokštelių. Šis smėlis smulkesnis ir ne taip taisyklingai įstrižai sluoksniuotas, kaip aukščiau slūgstantis neogeninis. Per ilgą geologinę istoriją požeminiai vandenys nudažė smėlį geležies oksidais, kurie vietomis juos ir cementuoja. Įstrižose sluoksniuotose serijose pagal rudą geležies oksidų (limonito) spalvą galima iš tolo pastebėti rupesnio smėlio tarpsluoksnius.
Pačiame atodangos viduryje, prie pat vandens, kartu su nedidele kankorėžiais ir šakomis nuklota salele buvo nuslinkusi eglė. Sunku suprasti, kaip ji galėjo nusileisti iš keliolikos metrų aukščio ir, nors pasvirusi, vis dar stiebtis į viršų? Paižūrėjus į pietinį atodangos galą, kur vanduo skalauja stačią sienelę, galima įspėti šią mįslę. Smėlį išplauna ne tik upės, bet ir požeminis vanduo. Jis išneša daugybę smulkučių smėlio grūdelių, žėručio plokštelių, greitai suklodamas pakrantėje vėduoklės pavidalo aikšteles. O kiek smėlio nunešė Šventoji per dešimtmetį, šimtus metų! Iš Šventosios skardžių požeminiam vandeniui išplovus smėlį, slenka upės krantai, formuojasi gilios griovos,
Sunku išsaugoti didelę ir įvairią Vetygalos atodangą, Prieš 30 metų ji buvo beveik visa apaugusi krūmais ir žolėmis. Dar po keliolikos metų neogeno ir devono smėlis, gal būt, bus užslinkęs molio sluoksniu, o pats krantas išvagotas griovų. Pietinėje atodangos dalyje prie pat kranto (prieš plaunamą skardį) galima būtų sukalti keletą baslių. Tai kiek apsaugotų krantą pavasariais nuo ledus nešančios patvinusios upės srovės. Viršutinę moreninio priemolio „sieną" aukščiausioje vietoje reikėtų sutvirtinti - apželdinti vijokliniais augalais. Nuo atodangos viršaus kylančiame nuožulniame šlaite iškastini nedideli kanalai. Jie nukreiptų vandenį į pietus, upės slėnin.
Keletą dešimčių metrų žemiau Vetygalos atodangos Šventoji teka vadinamąja Velnio rėva. Dugnas čia neseniai buvo labai riedulingas. Viršum vandens kyšodavo iki 2-3 m skersmens akmenys. Tokie akivaizdūs ledynų veiklos liudininkai stūkstodavo ir siauros užliejamos terasos pievoje. Gaila, kad, pasidarbavus kolūkių statybininkams, taip pat pakėlus Šventosios vandens lygį, akmeningos Velnio rėvos grožis labai nukentėjo.
1Antropogenas (kvarteras, pleistocenas) - jauniausias geologinis periodas, prasidėjęs maždaug pries milijoną metų.
2Nauji minerologiniai ir sporų tyrimai rodo jaunesnį, gal būt, ankstyvojo pleistoceno amžių.