ABROMIŠKIO ATODANGA
Plaukiant Šventosios upe, šiame ruože srovė neša stipriau, kai kur vanduo putoja, plaudamas akmenis: tik žiūrėk, kad neatsitrenktum. Pakėlęs galvą, nustembi - už posūkio, dešinėje, lyg kalnai iškyla aukšti, eglėmis ir pušimis nusmaigstyti smėlio krantai. Tai Abromiškio, Vetygalos ir Daumantų devoninio ir neogeninio1 smėlio atodangos.
Abromiškio atodanga - tai didelis, plikas sukietėjusio smėlio skardis. Šiaurinėje jo dalyje taisyklingi, lygūs įstriži smėlio sluoksniai tartum perkerta, nupiauna vienas kitą. Toks ryškus sluoksniavimosi krypčių kitimas liudija apie staigų upės tėkmės kitimą. Skardžio apačioje, prie pat vandens, aptinkami dideli nuo kelių iki keliasdešimt centimetrų ilgio molio lęšiai - atplaišos. Tokių molio atplaišų niekur kitur Lietuvoje neteko matyti. Perskverbus kastuvu lęšį, matomas įdomus reiškinys. Viduryje molis raudonai rudas, o pakraščiuose žalsvas. Tai aiškinama taip. Rausvą spalvą moliui suteikianti trivalentė geležis, veikiama organinės aplinkos, pūvančių augalų ir kitų redukuojančių faktorių, pakinta į dvivalentę geležį, ir dėl to molis pakraščiuose tampa žalsvai pilkas. Maži molio gabalai ištisai, o didelių - tik pakraščiai pažaliavo, podirvio vandenų plaunami.
Šventosios sluoksniuose, kaip jau rašyta, smėlis keičiasi su moliu ir smiltainiu.
Kai upės labai lėtai tekėdavo, jų užuolankose, senvagėse ar periodiškai užtvindomuose slėnių ir deltų ežeriukuose susiklodavo molis, dažnai su plonyčiais smėlio tarpsluoksniais. Išdžiūvus ežerui, molingas dumblas traukdavosi, sutrūkinėdavo, viršutinėje dalyje atsilupdavo. Bet kaip įvairiausio dydžio molio gabalai atsidūrė smėlyje? Atsakymo ieškant, reikėtų prisiminti devono periodo klimatines sąlygas. Tokias molio atplaišas pernešti į kitą vietą ir sukloti kartu su smėliu galėjo tik labai stiprūs lietaus srautai, prapliupę ant išdžiūvusio slėnio.
1Neogenas - kainosoinės eros geologinis periodas, kurio predžia datuojama prieš 25 mln. metų.