SRAUNIOJI ANYKŠTA
Kalbant apie poetišką Anykščių kraštą, negalima pamiršti srauniosios Anykštos, apie kurią liaudis sukūrusi gražių padavimų. Mini ją ir A. Vienuolis savo raštuose. Kadaise ant aukšto stataus Kalitos kalno stovėjusi bajoro Nykšto pilis, o joje gyvenę devyni jo sūnūs. Visi turėję gražias žmonas, tačiau jauniausiojo sūnaus Putino Onai nė viena negalėjusi prilygti savo puikumu ir didele meile. Kartą visi vyrai išjoję į karą ir nebesugrįžę... Ilgai raudojusi jauniausioji našlė ir, nepakėlusi sielvarto, nusiskandinusi upėje. Nuo to laiko ši upė ir praminta Anykšta.
Ji, apie 11 km ilgio, dabar teka iš Rubikių, o kadaise su šiuo ežeru jokio ryšio neturėjo. Tada Anykšta iki Žažumbrio (kur ji suka hidroelektrinės turbinas) sroveno visai kitu, į pietus nuo minėto sodžiaus esančiu plačiu slėniu. Tiktai apie XV - XVI a., pravalius nuo Rubikių ežero pusės į Anykštą atitekančio nedidelio intako slenksčius ir prakasus arčiau šio ežero buvusius reljefo paaukštėjimus, upės vaga ištiesinta. Nuo tada ji, gaudama daugiau vandens, tartum atgijo. Tik tarp Bičionių ir Burbiškio telkšojęs ežerėlis visiškai nuseko, o senasis Anykštos aukštupys nustojo savo pirmykštės reikšmės ir supelkėjo.
Taigi platų ir lėkštašlaitį savo buvusio aukštupio klonį Anykšta paveldėjo iš ledynmečio laikų, o žemiau Žažumbrio kaimo pati ilgai darbavosi, kol išgraužė siaurą 20-50 m gylio slėnį. Jo dugnu veržliai tekėdama, upė skalauja, ardo krūmų tankmėje pasislėpusius vaizdingus skardžius. Jai dar padeda į slėnį atsiveriančiose griovose srūvantys gausūs šaltiniai.
Anykštos slėnio atodangoms būdingas rusvas moreninis priemolis su įstrigusiais rieduliais, kvarterinio žvyro bei smėlio tarpsluoksniais. Tačiau niekur upė nepasiekia ir neišplauna nei neogeninio balto kvarcinio smėlio, kuriuo pelnytai gali didžiuotis Šventosios pakrantė, nei kitų senesnių uolienų. Vis dėlto Anykštos slėnio geologija labai įdomi, ir turistams ilgai mintyse išlieka aplankytos šios „Anykščių Šveicarijos" vaizdai.