RATNYČIOS PAKRANTĖJE
Druskininkai - visasąjunginės reikšmės kurortas - jau seniai žinomi mineralinio vandens šaltiniais, trykštančiais smėlėtame Nemuno krante, savo gydomuoju purvu, fizkultūros parku, M. K. Čiurlionio memorialiniu muziejumi. Vis labiau populiarėja ir pažintinės reikšmės geologinis lobis - tarpledynmetiniai dariniai Ratnyčios krantuose.
Ratnyčia - siauras, sraunus, giliu slėniu, čiurlenantis ir į Nemuną įtekantis upelis. Jo žemupio pakrantės skendi pušynų, guobų, liepų unksmėje. Smagu vaikščioti po puikų parką, sekti veržlią sidabrinės Ratnyčios tėkmę, stebėti, kaip skaidrūs vandens purslai vilgo pakrantės akmenis ir apnuogintas medžių šaknis, kaip gaivia srove išprausia kaskadinėse maudyklose pasinėrusius poilsiautoįus. Dešiniame Ratnyčios krante ties gydomosios fizkultūros parku ir šlaituose prie jos žiočių randami prieš 90-160 tūkst. metų atsikloję žemės sluoksniai. Tai - juostuotas molis viršutinėje atodangų dalyje, žemiau gelsvas, saulei padžiovinus, byrantis smulkutis smėlis, žvirgždas, pilkas ir melsvai pilkas molis, rusvas sapropelis ir pagaliau suslėgtos juosvos durpės. Visa ši įdomi storymė susidarė paskutiniojo tarpledynmečio metu nedideliame pailgos formos ežere. Čia gausiai išliko tada augusių eglių, pušų kankorėžių, beržų, alksnių, ąžuolų, liepą, skroblų ir kitų medžių, krūmų bei įvairių žolinių augalų žiedadulkių.
Ratnyčios atodangos, visai neseniai nuodugniau tepatyrinėtos, leido pažinti paskutinio tarpledynmečio laikotarpį. Tai vertingas Lietuvos gamtos praeities paminklas.