PUOŠNIOJI JIESIA ŽEMUPY
Geriausia Jiesios žemupį apžvelgti, pasilypėjus ant 43 m aukščio erozinio palikuonio - Pajiesio piliakalnio, vadinamo dar Napoleono kalnu. Nuo jo pro medžių properšas visos apylinkės matyti lyg ant delno. Čia pat srūva platusis Nemunas, stiebiasi nesuskaičiuojami Šančių stogai, dešiniau, prie pušyno, glaudžiasi Aukštoji Panemunė, o visai arti piliakalnio papėdės, greta staigiai pakylančio slėnio šlaito, į Nemuną įteka Jiesia. Kadaise piliakalnis buvo aukšto dešiniojo šlaito tąsa. Taigi Jiesia jį apsuko iš šiaurės. Gerokai vėliau, upei prasigraužus tiesesnį kelią, Pajiesio piliakalnis atsidūrė kairiajame jos krante.
Dešiniąja Jiesios puse, tarpais priartėdamas prie upės, tarpais nutoldamas nuo jos, raizgosi siauras takelis. Kai kur jisai dingsta už žilvičių, prisišlieja prie skardžio ar alksnių, kuriais aukštyn kopia apynys, ir vėl vinguriuoja nedidele juosvais kurmio kupstais nusagstyta pievute. Einant juo tolyn į Jiesios žemupio labirintą, įdomu pasidairyti. Vidurvasarį čia kiekviena žemės pėda kupina gyvybės ir žalumo. Pavėsingoje kuplių liepų ir klevų, ąžuolų, gluosnių bei lazdynų tankmėje Jiesios šlaitai lindi ištisas dienas. Paėjėjus toliau, skardžio žaliame kilime atsiveria šviežiai pradriskę rausvo priemolio lopai. Šakoti medžiai gyslotomis šaknimis juos laiko tvirtai apglėbę, neretai po savimi slėpdami landas. Vienoje vos-vos pralendamą angų turinčioje oloje lengvai tilptų septynetas žmonių, tik šalta drėgmė, nejauki prieblanda ir uodų spiečius beregint išblaškytų romantiką.
Jiesios žemupyje
Pagaliau atsiveria reginiai į apnuogintus Jiesios slėnio skardžius. Stačias jų sienas (apie 40 m aukščio) sudaro jauniausio geologinio laikotarpio - kvartero - metu atsiklojusios sąnašos. Rasime čia kadaise užslinkusių ledynų paliktų pilkųjų ir rudųjų morenų, gelsvą, vietomis nuo gausios geležies parudavusį smėlį, o pakriaušėse dar pastebėsime ir daugybę tamsaus juostuoto molio sluoksnelių. Šiais buvo išklotas tyvuliavusio Kauno - Kaišiadorių prieledyninio ežero dugnas. Sunkiai įlipamuose ar net visai neįveikiamuose skardžiuose gausu didžiulių nišų. Tai tartum milžiniškos pilies įtvirtinimai su masyviais kuorais, kurių viršuje išlapoję dideli medžiai rodo jų senumą. Kartkartėmis šlaitais pasipila atplyšę žemės grumstai, ima plona srovele tekėti sausas smėlis, o pavasarinio polaidžio metu ar lietui žliaugiant, žemyn nutįsta ir patižusio molio tėkmės. Trykštančių šaltinių išmarkinta kai kur nusliuogia šlaito dalis, su savimi nešdama kuokštą krūmokšnių, išvartydama žydinčius šalpusnius. Visa tai atrodo lyg suokalbis prieš energingąją Jiesią, kuri dieną ir naktį nepaliauja skalauti krantų, putodama prausia žaliuose mauruose lindinčius didžiulius akmenis, sukasi verpetais apie juos ir įpykusi nuliūliuoja slenkstėtu dugnu.
Jau seniai aplinkiniai gyventojai žinojo, kad Jiesios žemupio krantuose yra kreidos - mergelio, todėl eidavo šios baltos žemės pasikasti krosnirns, namų sienoms baltinti. Vietomis kreidos - mergelio atodangos pakyla iki 3 m ar dar aukščiau upės lygio ir boluoja beveik kilometriniais ruožais abiejuose krantuose. Jas Jiesios slėnyje pirmasis tyrinėjo K. Grevingas XIX a. pabaigoje. Kreidos - mergelio sluoksniuose nesunku pastebėti jūros minkštakūnių, gyvenusių prieš milijonus metų, likučius. Dar gausiau čia yra tik per padidinamuosius stiklus pastebimų kriauklelių. Ilgą laiką slėnio dugne ši naudingoji iškasena buvo naudojama kalkėms gaminti.
Jiesia įdomi ir mokslininkams. Atlikus geologinius ir geomorfologinius tyrinėjimus, paaiškėjo upės slėnio formavimosi eiga. Nuo tada, kai nuseko ties Kaunu buvęs didžiulis prieledyninis ežeras, o jo dugne vandens srovės paženklino Nemuno būsimojo intako slėnį, daug kas iš esmės keitėsi. Pradžioje Jiesia atliko „juodą darbą“ - nykiame landšafte atkakliai graužėsi vis gilesnę vagą ir į Nemuną su drumstais vandenimis gabeno gausybę nuosėdų. Šiandien, jau lengviau atsidususi, ji nuo Pajiesio kaimo Kapsuko apylinkėse banguoja vingių vingiais toliau kaip 60 km iki Kauno, perkirsdama vešlių miškų juostas ir pasitikdama į ją subėgančius upelius: Žarstelę, Jiesiukę, Šventupę, Šlapakšną, Vyčių ir kt. Vis dėlto anksčiau Jiesia buvo keleriopai platesnė ir gilesnė - tai rodo pats slėnis ir trijų lygių terasos. Jiesios žemupio vingiai - greta A. Panemunės šilo, Pažaislio apylinkių, Ąžuolyno - viena gražiausių ir labiausiai kauniečių pamėgtų vietų. Čia jie maloniai praleidžia laisvalaikį, su meškerėmis gaudydami žuvis, ugdo geležinę kantrybę, kopinėdami skardžiais, patiria alpinistų įkarštį ir nesėkmes, pagaliau susipažįsta su natūraliais gamtos procesais: ardomąja upės veikla, griovų susidarymu ir t. t.
Šį įdomų geologinį - geografinį gamtos kūrinį būtina visokeriopai tausoti, kad ateinančioms kartoms jis liktų kuo mažiau pažeistas.