PRIE GERMANTO EŽERO
Reto grožio ir vandens skaidrumo Germanto ežeras, malonios jo miškingos apylinkės. Iškylauti, pailsėti ir pasimaudyti čia susiburia lieplaukiškiai, telšiškiai, plungiškiai; netrūksta žmonių ir iš toliau. Ypač jų gausu, kai ežero pakrantėje rengiami jaunimo sąskrydžiai, dainų šventės.
Germanto ežeras
Daug keliukų, takų veda prie Germanto ir raizgosi jo krantais. Vieni ilgesni ir labai vingrūs, kiti tiesesni, trumpi, nelabai klaidūs. Tur būt, lengviausia pasiekti ežerą miško keliu, kuris nuo Telšių - Lieplaukės plento vienoje tarpukalvėje atsišakoja į dešinę. Jis veda iki pat estrados rytiniame Germanto krante. Tai bene aukščiausias paežerės ruožas, nuo kurio, kaip nuo kokios pakylos, atsiveria vaizdai į ežerą. Lankytojų paslaugoms pakrantėje supasi valtys, vandens dviračiai, o medžių pavėsyje išdėstyti suolai. Pasivaikščiojus skujų prikritusiais miško takais, čia galima pailsinti kojas ar iš už medžių kamienų pro nukarusių ir susiraizgiusių šakų properšas ilgiau pasigrožėti į statų krantą dūžtančiomis bangomis, pasiklausyti gegučių, lakštingalų ir vakaro prieblandoje įnikusių čirkšti žiogų.
Jeigu nuo minėtos plento kryžkelės pavažiuotume dar bent kilometrą Lieplaukės pusėn, nežymus keliukas, saulės neperšviečiamomis eglių skaromis prisidengęs ir užgožtas žolių, mus atvestų tiesiai į beržų priaugusį pusiasalį. Jame pūpsanti kalva per nedidelę terasą (joje patogu statyti palapines!) stačiais smėlingais šlaitais leidžiasi iki pat vandens. Ežero dugnas čia gausiai nubarstytas akmenukais, o giliau jis slepiamas vandens augalijos. Čia moka vikriai pasislėpti žuvys, kai joms įkyri meškeriotojai ar besimaudančiųjų krykštavimai.
Į dešinę nuo šio pusiasalio viena greta kitos iškyla dvi salos. Apjuostos švendrų ir meldų, jos labai puošia ežerą. Didesnioji gerokai ilgesnė, tačiau abi siauros - plačiausioje vietoje vos keleto metrų. Galuose jos visai nusmailėja ir atrodo lyg vandenyje plūduriuojančios valtelės. Salos pasidabinusios beržais, drebulėmis, juodalksniais, karklais, o didesniojoje pasitaiko ir eglaičių.
Kur beeitum - visur paežerė vaizdinga, patraukli. Vienur spygliuočiai keroja krante prie pat vandens, o jų ilgos šaknys tartum brenda į ežerą ir susiraizgiusios slepia nesuskaičiuojamas landas vandens artumą mėgstantiems gyviams. Kitur miško siena atsitraukusi tolėliau. Čia saule mėgaujasi nektaru kvepiančios pievutės, visai plynos ar su kurmiarausiais, karklų kupstais, banguojančiomis kalvomis. Tai tik dalis tų kalvų, kurios sudaro spalvingą nuo Varduvos iki Telšių besitęsiantį kalvyną. Kaip tik jame stūkso Varkalnio, Preibūto piliakalniai, senais lapuočiais apsikaišęs Džiugo kalnas. Pastarasis lankytoją apdovanoja gražiu reginiu į raibuliuojantį saulėje Masčio ežerą ir prie jo prigludusius Telšius.
Kadaise Germanto ir apskritai Lieplaukės apylinkės buvo ypač ežeringos. Čia ežerai kaip krištolo karoliai jungėsi sąsmaukornis, sudarydami ištisą vandens baseinų labirintą su salomis, užutėkiais. Germanto ežeras tada buvo gerokai didesnis, gilesnis. Tačiau ilgainiui ežerai nuseko, beveik visi užžėlė vandens žolėmis, uždurpėjo, virto pelkėmis ir visai išnyko.
Šiandien Germanto ežeras, šis vienas iš nedaugelio vadinamajame Lieplaukės duburyje išlikusių ežerų, paskelbtas landšaftiniu draustiniu.