NEMUNO DELTOJE
Stebinanti savo platybėmis pelkėta Nemuno delta kur-ne-kur apaugusi karklais ir lapuočių miškeliais. Tai labai ilgos ir sudėtingos raidos žemuma. Joje didžiausia mūsų krašto upė išsišakoja į Rusnę ir Giliją. Savo ruožtu jos dar dalijasi į smulkesnes atšakas, kurių daugelis jau tapo savarankiškais, derlingas pievas drenuojančiais upeliais. Tai - Atmata, Skirvytė, Pakalnė, Vorusnė, Rusnaitė, Karklė, Lūja, Tovė, Nemunynas ir daugelis kitų Nemuno deltos atšakų ir atskirų upelių. Braidant aukšta pakrančių žole, sunku net atspėti, į kurią pusę tos upės teka, - į marias ar nuo marių. Mat, tėkmė visiškai sulėtėjusi, vanduo beveik stovintis. Deltoje, ypač jos rytinėje dalyje, gausu senvagių, kuriose telkšo užželiantys ežerėliai, durpynai.
Laikui bėgant, ne kartą keitėsi deltos atšakų gylis bei Nemuno žiočių vieta. Antai, paskutiniam ledynui paliekant Lietuvą, t. y. maždaug prieš 15-13 tūkst. metų, Nemuno žiotys buvo ties Jurbarku, o prieš 7 tūkst. metų jos gerokai pasistūmėjo dabartinės Baltijos jūros link. Delta tada apėmė dabartinę Kuršių marių teritoriją, ir jos atšakos jūrą pasiekė kažkur į vakarus nuo šių dienų Nerijos juostos. Prieš 5 - 4,5 tūkst. metų, galutinai susiformavus Kuršių marioms, Nemuno delta priartėjo prie dabartinių savo kontūrų, tačiau ir toliau buvo nepastovi. Šiandien tie pakitimai akivaizdūs priešakinėje deltos dalyje, t. y. pamaryje. Šiuo atžvilgiu gal įdomiausias ruožas, apimantis Skirvytės bei Vorusnės žiotis ir salas.
Apskaičiuota, kad Nemunas kasmet į deltą atplukdo 400-500 tūkst. tonų sąnašų. Dalis jų potvynių metu lieka užliejamose pievose. Vis dėlto daugumas šių sąnašų patenka tiesiog į Kuršių marias ir, čia nusėsdamos, sudaro dideles seklumas, pavojingas motorinėms valtims ir žvejų dorėms. Ilgainiui didėjančios seklumos virsta salomis - gurgždais (arba verderiais). Žvejai pasakoja, kad Kuršių mariose ties Skirvyte senovėje buvusi Perkūnkalvės sala, kurioje po žaliuojančiais ąžuolais prūsų žyniai kurstę amžinąją ugnį. Vėliau šią salą vėl paskandinusios marių bangos. Dabar didžiausias gurgždas yra priešais Skirvytės žiotis - Elenos (Briedžių) sala. Šiauriau jos tūno Kiemo, Trušių ir kitos salos. Vieną nuo kitos jas skiria plačios vandens juostos - sąsiauriai, prižėlę nendrių ir švendrų. Gurgždai nuolat auga, intensyviai plėsdami Nemuno deltą Kuršių marių link. Per pastaruosius 125 metus ji pasistūmėjo maždaug 2,5 km. Palyginti greitai keičiasi ir pačių gurgždų forma, dydis, peizažas. Pavyzdžiui, Elenos sala per nepilnus 100 metų padidėjo net 8 kvadratiniais km!
Gurgždai turi didelę mokslinę pažintinę reikšmę, nes padeda suprasti, kaip formuojasi ir plečiasi upės delta ir kaip susidaro dirvožemis. Be to, deltos salų pakrantėse, kurias tartum gyvatvorė juosia vešlios nendrės, meldai, švendrai ir bruzgynai, balkšvo smėlio paplūdimiai, klega baltos žuvėdros, kirai ir kiti vandens paukščiai. Jie čia poruojasi, suka lizdus, džiaugiasi saulės pažertų spindulių atokaita. Visa tai praturtina salų aplinką, daro ją turtingą, įdomią. Būtų didelė žala, jeigu, gilinant deltos atšakas, nuskurstų šis specifinis kraštovaizdis.
Į šiaurę nuo Nemuno deltos ir Ventės, ties Kintais, marios skalauja jaukų paplūdimį. Šalia jo snaudžia miškas. Tai irgi viena iš gražesnių ir saugotinų Lietuvos vietovių.