Pagonybė Lietuvoje
Vandens deivės
Vanduo - siaubinga stichija, kuri visais laikais pasigrobdavo daug žmonių gyvybių. Senovės žmogus tai priskyrė vandenų antgamtinių būtybių veiklai. Dar ankstyvojoje gimininėje santvarkoje, matriarchato laikais, vandenyse buvo apgyvendintos antgamtinės šeimininkės, kurios saugojo žuvis ir vandenį nuo užteršimo. Tuo metu vanduo buvo būtinas ne tik žmogaus, bet ir viso gyvojo pasaulio egzistavimo šaltinis. Vanduo buvo gerbiamas ir kaip įvairių nešvarumų nuvalymo priemonė. Todėl jis iš seno vartotas įvairiose nusivalymo apeigose. Reikia manyti, kad iš seniausios žmonijos kultūros laikų pasiekė mus draudimas teršti vandenį, spjaudyti į jį ir pan.
Bene seniausios vandenų antgamtinės būtybės buvo deivės moterys. Archajinės vandenų deivės pavidalo būtybių pėdsakų, atėjusių iš tūkstantmečių gilumos, aptinkama mitinėje tautosakoje ir liaudies mene. Prie ankstyviausių vandens šeimininkių - deivių priskirtinos antgamtinės būtybės, turinčios pusiau moters, pusiau žuvies pavidalą. Tokių vaizdinių nuotrupų gausu mitinėje tautosakoje. Pvz., apie Liškiavą sakoma, kad marių mergos turi galvą žmogaus, o kojas kaip žuvies uodegą - pusė žuvies, pusė žmogaus. Jos visą laiką giedančios. Iš vandens mergų žmonės išmokę giesmių. Taip pat apie Punską (LLR) buvo sakoma, kad ežeruose gyvena valdytojos, vėliau - valdytojai, kurių viršutinė dalis buvo žmogaus, apatinė - žuvies. Kitur jūrų dvasia buvo vaizduojama moterimi su žuvies uodega. Kituose mituose vandenų deivės buvo vaizduojamos moterimis su žuvies uodega, su anties ar žąsies kojomis.
Apie vandenyje gyvenančias deives ir dvasias kalba Lietuvos rašytiniai šaltiniai. Pvz., Volfenbiutelio „Postilėje“ (1573 m.) rašoma, kad žmonės tikėjo į upių dievybes, kurios „selina yra". Vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose moteriškos giminės vandenų dievybės minimos vis mažiau. Paprastai jos pakeičiamos į vyriškas. Pvz., M. Strijkovskio kronikoje (1582 m.) upių deivė Upinė tampa dievu Upiniu. Tačiau kaip Upinei, taip ir Upiniui buvo aukojamos tos pačios aukos - balti paršeliai. M. Husovianas (XVI a.) rašo, kad lietuviai, garbindami upių dievybes, mesdavo į vandęnį vaisius. Jie tikėjo, kad nuo tų dievybių valios priklauso gyvulių vaisingumas.
Upinės kulto liekanų gausiai išliko tose vietose, kur šaltiniai ar upeliai laikyti šventais ir turinčiais gydomosios galios. Pvz., netoli Vilkijos dar XVIII a. žmonės eidavo prie Upynės upelio praustis ir šluostytis drobės gabalu, tikėdami dėl to pasveiksią ar išsisaugosią nuo ligos. Katalikų bažnyčia, kovodama su pagoniškaisiais tikėjimais, toje vietoje, kur buvo Upinės aukuras, pastatė Išganytojo koplyčią. Ten Joninių išvakarėse kunigai šventino upelį ir skelbė, kad jo vanduo turįs gydomosios galios. Vandenų deivės, kaip ir skenduolės (tikėta vandenyse gyvenant ne tik vandens dvasias ir deives, bet ir skenduolių vėles), traukutės, valdytojos patriarchato laikais buvo suvyriškintos.
Vandenų deivės dažnai reiškėsi kaip socialinio teisingumo atstovės. Paprastai jos linkėdavo žmonėms gero. Lietuvių tautosakoje kalbama apie vandenų deives, gydančias žmones, suteikiančias vaisingumą. Minėtoje Volfenbiutelio „Postilėje“ rašoma, kad vargšai žmonės, susirgę akių, dantų, nagų, sąnarių ir kt. ligomis, eidavo prie šaltinių ir upių, kur prašydavo deivių pagalbos. Gerosioms vandenų deivėms žmonės išliedavo savo keršto jausmus prieš išnaudotojus, su kuriais tikrovėje kovoti buvo per silpni. Jūrų mergelė, nesutikdama tekėti už pono, jį nužudo, o išteka už darbo bernelio, sakydama: „Dabar būsime abu laisvi, nes jis mus abu vargino, tave ir mane“.
Kitais atvejais Upinės ar kitos vandenų valdovės (vėliau valdovai) reikalaudavo aukų. Vandenų dievybėms žiloje senovėje aukodavo graikai, romėnai, slavai ir kt. Tokia auka buvo nekaltas kūdikis, vėliau pakeistas lėle, gyvuliu, maistu, vaisiais, pinigais ir pan. Lietuvių tautosakoje gausu žinių apie žmonių, gyvulių ir daiktų aukas. Pvz., Dusios ežeras pareikalaudavęs per metus dviejų žmonių, kurie turėdavę paskęsti. Apie Viduklę (Raseinių raj.) buvo manoma, kad per 7 maudykles turėjęs nuskęsti vienas žmogus. Zarasų ežeras kasmet paima vieną auką. Apie Salaką upės įr ežerai turį paimti žmogaus, gyvulio arba paukščio galvą, nes deivės pristingančios maisto. Esti ežerų, kurie neužšąla, kol gauna auką prigeria žmogus. Priimdamos žmogaus auką, vandenų dievybės vaitojančios, kaukiančios. Deivės, reikalaudamos aukos, šaukia: „Laikas yra, žmogaus nėra“. Kai tuo metu kas nors ateina maudytis, paskęsta. Kad maudydamasis nepaskęstum reikėdavo bristi į vandenį tris kartus ir kiekvieną kartą mesti po tris verbas (Viduklė). Aukų reikalavęs įr Alvito ežeras (Vilkaviškio raj.), kur kasmet per sv. Oną (liepos 26 d.j turėjęs paskęsti žmogus, nes senovėje ta diena buvo paskirta vandens deivių kultui. Trakų ežero deivės, reikalaudamos aukų, kaukdavo.
Vandenų deivėms moterys aukodavo žuvis, vištas, duoną ir kt. Aukodavo kolektyviai, vadovaujamos vyriausiosios. Šis paprotys ilgiausiai išsilaikė atkampiuose pietinės ir rytinės Lietuvos kaimuose.
Kaip ir visos pagoniškosios lietuvių deivės, vandenų deives buvo sutapatintos su dievo motina Marija. Todėl Ugionių apyl., netoli nuo kairiojo Dubysos kranto, šventame šaltinyje, kur gyvenusi vandens deivė, 1657 m, buvo rastas dievo motinos Marijos paveikslas. To šaltinio vandenį žmonės laikė gydančiu akis, o paveikslas buvo paskelbtas stebuklingu.
Pasak lietuvių mitų, Baltijos jūroje esančiuose gintaro rūmuose gyvenusi antropomorfinio pavidalo moters veidu dievybė, žmonių vadinama Grauduše, kuri skandindavusi žmones. Ji pasirodydavusi dar tuo metu, kai dievybės gyvenusios kaimynystėje su žmonėmis. Jūroje gyvenusi ir Mėnulio permainų deivė Varūna - dievo Bangpūčio motina. Marių deivė buvo Jumpyra. Žinomos ir vandenų deivės. Pvz., pasakojama, kad Neries vandenyje gyvenusi didelė balta Boba, kuri, eidama per Nerį, kalbėdavo: „Einu trečio šliūbo imti".
Lietuvių mitinėje tautosakoje išliko pasakojimų apie archajinės vandenų antgamtines būtybes Undines. Senojoje lietuvių kalboje vanduo buvo vadinamas undeniu. Iš čia kilęs undinės vardas. Undinė reiškė tą patį ką vandeninė.
Undinės gyvenusios jūroje, upėse, buvusios pavojingos jauniems ir gražiems vyrams. Dainomis suviliotus vyrus jos bemyluodamos pasmaugdavusios ir nusitempdavusios į vandenų dugną. Undinės persekiodavusios jaunus žvejus, kurie, norėdami jas permaldauti, kasmet aukodavo po vieną įvairių rūšių žuvį. Daug undinių buvę Mergežeryje netoli Kražių.
Upių undinės gyvendavusios upių dugne. Naktį mėnesienoje jos išplaukdavusios iš vandens, žaisdavusios, šokdavusios, dainuodavusios, siekdavusios sužavėti jaunuolius, o sužavėtus paskandindavusios. Akimis jos galėdavusios nužudyti arba pavergti žmogų. Paprastai išėjusios iš vandens ant kranto Undinės dainuodavusios, šokdavusios pievose. Tada jų akys žibėdavusios kaip žvaigždės, o palaidi plaukai skambėdavę kaip tolima muzika, kuri užburia žmones, kad nematytų jų šokių. Tik turintį paparčio žiedą Undinių plaukų muzika negalėdavusi paveikti. Jei toks žmogus išgirstų Undinių muziką, jos pačios taptų jo belaisvėmis, turėtų medžioti vandens paukščius, gaudyti žuvis, laistyti sausros metu savo šeimininko laukus. Kitur Undinės, bežaisdamos prie šaltinių, nuvilioja jaunuolius į gūdžiuose miškuose esančių ežerų dugną.
Kitame mite sakoma, kad Užvarmio neišbrendamose klampynėse gyvenusi Undinė, kuri buvusi tų liūnų valdovė. Ten nė vienas mirtingasis negalėjęs įeiti jos nenubaustas. Jei kas iš smalsumo išdrįsdavęs peržengti uždraustą ribą ir pamatydavęs stebuklingą valdovės veidą, tas amžinai atsisveikindavęs su viltimi grįžti į šį pasaulį. Jis turėdavęs amžinai klaidžioti po mišką girdėdamas iš visų pusių juokus ir patyčias.
Kitą kartą Undinės priviliojo vieną jauną vaikiną, kuris dažnai eidavo prie jūros ir į ją žiūrėdamas grožėdavosi. Sykį ja besigrožėdamas pagalvojo: ar po vandeniu yra kitas pasaulis. Tuoj iš jūros ir į ją įtekančios upės ėmė kilti merginos ir apsupo jį. Tuo tarpu atsivėrė bedugnė, ir vaikinas ėmė kristi į ją. Jam šaukiant pagalbos, atsirado dievas Bangpūtys ar jūros prižiūrėtojas ir paguodė vaikiną, kad jis ne žus, bet atsidurs požemio pasaulyje, kur ras nepaprastus turtus. Jį įsimylės ir piršis jam trys karalaitės. Vaikinas turi pasirinkti jauniausiąją ir vesti. Pamokė, kad, grįždamas į savo tėvynę, su ja atsigultų taip, jog vieno būtų kojos, kito galva, ir kad per tris dienas nė kiek neužmigtų. Pamokytas vaikinas laimingai atvyko į kitą pasaulį kaip kokia dvasia ar sparnuota paukštė.
Kitame mite pasakojama, kad vienas žmogus, nuėjęs į jūrą maudytis, pamatė labai gražią vandens mergelę, kuri jam labai patiko ir jis sugavo tą mergelę. Žmogus pastato jai saloje gražų namuką, ant stalo prideda gardžių valgių ir gėrimų. Ten ateina būrys Undinių. Įėjusios į vidų, buvo uždarytos, viena jų buvo sugauta ir atvežta į krantą. Tada ji nusiima nuo piršto žiedą, perkanda pusiau, vieną pusę įmeta į vandenį, o antrąją - pasilieka. Undinė labai graži, bet nemoka kalbėti. Žmogus per kelerius metus ją išmoko. Kai jis pasiūlo ją vesti, Undinė atsisako. Ji liepia paimti pūrą aguonų, pasėti darže, užakėti, išrinkti, tada ji pasižada tekėti. Žmogus, nepajėgdamas to darbo atlikti, atsisėdęs verkia. Jam tą darbą atlikti padeda skruzdėlės, kurioms jis padėjo. Tada Undinė paprašo parnešti jai pusę žiedo, kurį ji paskandino vandenyje. Jam padeda lydys, kuriam žmogus suteikė pagalbą. Po to ji liepia padaryti didelį indą su dugnu viršuje, pripilti pieno ir išsimaudyti. Vaikinui besimaudant piene, Undinė uždariusi dugną ir jį užtroškinusi.
Apie Jūros upės (Raseinių raj.) Undines L. A. Jucevičius užrašė dainą - baladę, A. Mickevičiaus pavadintą „Sviteziete“ : „Kai esi jaunas ir skaistus,/ Dar neliejai ašarėlių, - / Uliok, visą dieną linksma/ Neartinkies prie upelių./ Nes kai Saulė užsileisis/ Ir išnyks oriai ant dangaus,/ Mėnužėlis švytės tuojau,/ Tuojaus kyla vanduo Jūros./ Vilnis vilnį šalin neša/ Atkloj upės patalėlį,/ Pamatysi, paregėsi,/ Beplaukiančias mergužėles./ Tai ne mūsų yr mergelės:/ Slaunos, gražios, o kaip skaisčios!/ Niekas dvaro panytėlės,/ Jei meluoju - prapuolimas./ O kaip dainą tik paleis,/ Visos mergos Sutarise/?/, Žmogus proto jau neturi/ Šalin miškų lakštingala/ Nes tai zdrodnos yr mergelės,/ Bėk nuo anų prietelystės:/ Bet kaip anas paregėsi,/ Didžią bėdą apturėsi./ Bėk ką greičiau, bernytėli,/ Nes prapulsi ant amželio,/ Nes už vieną regėjimą,/ Būsi upėj ant dugnelio".
Liaudis Undines dažnai vadina upių martelėmis. Senų senovėje buvo manoma, jog tai merginos, nusiskandinusios dėl nelaimingos meilės, dievų paverstos Undinėmis, kad galėtų keršyti jauniems vyrams už savo mirtį ir būti upių bei ežerų globėjomis.
Prie Undinių priskirtinos ir L. A. Jucevičiaus aprašytos „čeltinyčios", gyvenusios Baltijos jūroje. Tai buvo moterų pavidalo nepaprasto grožio antgamtinės būtybės, apsirengusios panašiais į žuvų žvynus drabužiais, padabintais perlais. Ant galvos turėjusios mažytę gintaro karūną. Vyriausioji iš jų buvusi jūrų valdovė Jūratė. Visos jūrų dievaitės labai gražiai dainuodavusios ir buvusios aršiausios jaunų, gražių vyrų priešės. Kai tik kuri gražuolį pamatydavo jūros krante, stengdavosi savo dainomis bei žavesiu suvilioti pas save. L. A. Jucevičius užrašė vieną iš undinių dainų: „Oi žvejėjėli musų skaistus,/ Pamesk vargus, šok į laivą./ Pas mus visad būsi smagus,) Mūsų dainos duod linksmybę./ Duosma tau dovaną dievų,/ Jei su mumis tu gyvensi,/ Mares būsi didžium tėvu/ Ir meilingu musų būsi".
Vargas tam, kuris paklausydavęs klastingų Undinių vilionių. Iš pradžių jos būdavusios paviliotiems vyrams labai meilios, myluodavusios juos, kol gaudavusios sutikimą nusileisti į vandens dugną ir tenai pabūti, o tada savo glėbyje juos pasmaugdavusios. Šitoms dievaitėms Undinėms kas metai buvo aukojama po vieną iš visų rūšių žuvų, sugautų jūroje, ir maldaujama, kad nekenktų jauniems žvejams.
Kitas mitas pasakoja, kad seniai labai seniai, kai Lietuvos ir Žemaičių vėliavos su vyčiu ir meška plevėsavo viršum skaidrių Baltijos vandenų, žydrose jos gelmėse stovėjo puikūs jūros valdovės Jūratės rūmai. Jų sienos buvo gryno balto gintaro, slenksčiai aukso, stogas žuvų žvynų, tyriausių deimantų. Vieną kartą išsiuntinėjo valdovė visus lydžius su laiškais žymiausioms jūros Undinėms, kviesdama pas save į puotą ir bendrą pasitarimą. Atėjo paskirta diena, ir kviestosios dievaitės susirinko. Tada valdovė su savo palydos pulku pasirodė salėje, meilingai nusilenkdama, pasveikino viešnias ir sėdusi į gintarinį sostą šitaip susirinkusioms prašneko: „Mielosios mano draugės ir bičiulės! Žinote gerai, jog visa valdantysis mano tėvas Praamžinas, dangaus, žemės ir jūros viešpats, man atidavė globoti ir valdyti šiuos vandens ir visus jų gyventojus; pačios esate mačiusios mano švelnų ir laimingą viešpatavimą. Nei joks mažiausias kirminėlis, nei jokia smulkiausia žuvelė neturėjo priežasties skųstis ir dejuoti, visi gyveno santaikoj ir santarvėj; niekas į kitą gyvybę kėsintis nedrįso. Dabar gi vienas niekingas žvejys Kastytis iš mano viešpatystės pakrančių, kur Šventoji upė mano karalystei vandenį neša, drįsta ardyti visuotinę rimtį, nekaltas mano valdines imti į tinklus ir smerkti mirti, kada aš pati savo stalui nedrįstu pasigauti nei vienos žuvelės. Plekšnių, kurias taip mėgstu, po vieną pusikę suvalgau, o antrą atgal į jūrą paleidžiu. Plekšnės dėl to turi vieną akį. Tokios drąsybės negalima palikti nenubaustos. Štai paruoštos eldijas laukia mūsų, plaukim, mielos draugės, į Šventosios pakrantę, nes kaip apie šį laiką žvejys papratęs užmesti tinklus. Savo šokiais ir žavesiais įsiviliokim jį į šaltą jūros glėbį, įvykdykim savo kerštą, pasmaukim jį savo glamonėmis, ir jo gražias akis, kuriomis nūn žavi visas Žemaičių mergas, šlapiu žvyru užpilkim".
Tai pasakius, atsirado šimtas gintarinių eldijų, perlais išdabintų, ir žavingoms dainoms skambant valdovė su Undinių būriu išplaukė vykdyti savo nuožmaus darbo.
Jau žemė arti, aidu atmušė deivių dainas į pakrančių miškus, o kiekvienas atbalsis, šimtą kartų atkartotas, griaudė griausmingai: vargas tau, žvejeli jaunas! Kai arti upės žiočių sustojo nežemiškos mergos, pamatė savo priešą, kaip jis, sėdėdamas ant kranto, taisė tinklą. Žvejys buvo jaunas ir gražus, skruostai vos pirmu pūku apsitraukę, veidas dailių dailiausias, pailgas ir baltas, o plaukai ilgi. Su ramia dar siela ir ramia širdimi, su dainele lūpose, svajodamas vien apie gausų laimikį, jis dirbo savo darbą. Tik štai išgirdo kažkokius saldžius, kerinčius balsus: pakelia akis ir regi šimtą eldijų žėrinčių, šimtą mergų stebuklingo gražumo, o pirma jų visų, su karūna ant galvos, su gintarine viešpatystės lazda rankoje - jūrų valdovę. Gražiausi balsai suskambo ir jį apsupo stebuklingos jūros Undinių pulkas. Jos viliojo Kastytį dainomis. Žvejys žiūri nustebęs ir nežino, kas daryti. Galop, pasidavęs klastingai vilionei, atsistoja ir nori pulti deivėms į glėbį. Bet vadovė mostelėjo valdžios lazda savo draugėms nurimti ir šitaip jam nustebusiam kalba: „Palauk, tu vaikine, tu nutrūktgalvi! Didis tavo nusikaltimas, rūsčios bausmės vertas, tačiau atleisiu tau, jei vieną sąlygą išpildysi. Tavo jaunystė ir grožis labai mane patraukė: jei prižadėsi mane mylėti, tai mano glėby rasi laimę. Bet jei paniekinsi valdovės Jūratės meilę, tai tik vieną dainelę uždainuosiu ir tu būsi prie manęs, ir sulig mano valdžios lazdos prisilietimu žūsi amžinai - rinkis!“. Atsiklaupė jaunikaitis, nulenkė galvą ir amžiną meilę prisiekė. „Dabar jau tu mano, būk vietoj, nesiartink į mus, nes vienas žingsnis - ir nugarmėsi į pražūtį. Aš kas vakaras atplauksiu pas tave: štai ant to kalno, kuris nuo šiol tavo vardu vadinsis Kastytis, visada pasimatysiu su tavim.“ Tai tarusi mostelėjo valdovė lazda, suūžė irklai ir tylomis, be juokų ir dainų nuplaukė mergos sau.
Metai jau baigėsi, kai kiekvieną vakarą Baltijos jūros valdovė atplaukdavo į krantą ir ant kalno matydavosi su savo mylimuoju. Perkūnas, sužinojęs apie tuos slaptus susitikinėjimus, baisiai užsirūstino, kad deivė išdrįso pamilti mirtingąjį. Ir kai vieną kartą valdovė grįžo į savo rūmus, jis sviedė iš dangaus perkūną, kuris, perskyręs jūrų vilnis, trenkė į jos rūmus, ją pačią užmušė, o gintaro rūmus sudaužė į gabaliukus. Kastytį Praamžius (Praamžinas) prikaustė jūros dugne prie uolos ir jam prieš akis padėjo jo mylimosios kūną, į kurį jis turėjo amžinai žiūrėti ir apraudoti savo nelaimę. Todėl, kai vėtros įsiūbuoja jūros vilnis, iš tolo girdėti aimanos. Tai vargšas žvejas Kastytis aimanuoja, o vanduo išmeta gabalėlius gintaro. Tai Baltijos valdovės Jūratės rūmų trupiniai.
Mitai apie Undines iš seno žinomi ne tik aisčiams, bet ir graikams, albanams, rumunams, rytų ir pietų slavams. Pastarieji šią būtybę vadino Rusalka.
Undinės buvo vaizduojamos nuogos, kartais apsirengusios baltais drabužiais, ilgais plaukais su karūnomis ar gėlių vainikais ant galvų. Aptinkama archajinių tikėjimų fragmentų, kad Undinės kartais būdavusios ir senos, kurias baltarusiai kartais vadindavo „vandens bobomis".
Patriarchato laikais vandenų deives pradėta suvyriškinti. Pvz., Punsko apylinkėse tikėta, kad ežeruose gyvena žmogžuviai - pusė žmogaus, pusė žuvies. Kartais jie padeda žvejams žvejoti. Vandenų šeimininkės buvo pakeistos vandenų valdytojais, kurie buvo vaizduojami panašūs į diedukus, skandinančius žmones. Tokie diedukai gyveno mariose, ežeruose, upėse, šaltiniuose. Vandens diedukai ir dvasios buvo ten, kur ežere sukasi verpetai; ten sėdėdami pučia į viršų. Ką toks verpetas susuka, tas ir paskęsta, paskendusį vandens dvasios suvalgo. Žmonių manymu, kiekviename vandenyje yra valdytojai, diedukai. Vėlesniais laikais vandenų valdytojai buvo pavadinti vandenų karaliais. Pvz., sakoma, kad jūroje yra karalius, gyvenantis mūruose.