NEMUNO IR JŪROS KRANTAI TIES RAMBYNU
Ši graži Lietuvos vieta apima Vilkyškių galinių morenų erozinį palikuonį Rambyną ir visą Merguvos lanką iki Jūros žiočių bei gretimas morenines kalvas. Rambynu dabar vadinamas aukštas dešinysis Nemuno slėnio šlaitas šalia Bitėnų kaimo. Anksčiau šj vardą turėjo aukštumos viršūnė, stūksojusi tarp šių dienų Rambyno ir Nemuno. Deja, ji XIX a. pabaigoje, neatlaikiusi dažno kritulių bei upės potvynių puolimo, visai išnyko. Ypač smarkiai Nemunas Rambyną apgriovė 1835 ir 1878 metais, kai papiauta didelė kalvą sudarančių uolienų masė atskilo tartum siena ir triukšmingai dingo upės verpetuose. Bet ir šių dienų Rambynas tebežavi lankytojus. Nuo jo aukštumos atsiveria gražūs reginiai į Nemuno vingį, už kurio užliejamų derlingų pievų vakarais leidžiasi saulė ir horizonte plaikstosi senosios Tilžės (dabar Sovetskas) aukštų kaminų dūmai. O čia pat po kojomis, tankioje pušų, žaliaskarių eglių, klevų, liepų, lazdynų unksmėje snūduriuoja statūs Rambyno skardžių šlaitai. Jais vingiuoja praminti takai, vešlios žalumos fone vietomis lyg žaizdos prasikiša rusvų uolienų dryžiai - tai lietaus apardytos ir žmonių negailestingai nutryptos šlaitų dalys. Papėdėje klesti dygių gervuogių kuokštai, kai kur ir apynys stiebiasi.
Sakoma, kalnas gavęs vardą nuo milžino Rambyno, kuris jame gyvenęs. Pagal padavimus, senovėje čia stovėjusi šventovė ir tvirta kunigaikščio Skriaudupio pilis. Kryžiuočiai ją tik klasta ir apgaule tesunaikinę. Istorikai mano, kad tai būta skalvių pilies Ramigės. Tačiau šito įrodyti jau nebeįmanoma, nes nėra tikrojo Rambyno, be to, niekas ir nemini kalne buvus įtvirtinimų liekanų, pylimų pėdsakų.
Kadaise Rambyne gulėjo didelis granitinis akmuo, anot padavimų, paties Perkūno atneštas ir raganų užkeiktas. Pasakojama, kad jame buvę žmogaus delno, pėdos, žvėrių letenų įspaudai, iškalti kalavijo, šventovės piešiniai ir kitokių ženklų. Dabar akmens - aukuro nebėra, nes 1811 rn. jis buvo suskaldytas girnoms.
Jūra netoli Norkaičių kaimo
Tarp Jūros žiočių ir Rambyno Nemunas tartum apriečia kalvas Merguvos lanku. Jame labai ryški salpa su plačiomis apsemiamomis Merguvos ir Bitežerio pievomis, o Nemuno senvagėje telkšo pailgi ežerėliai. Kiek į šiaurę kvepiančių pievų terasomis Nemuno slėnio šlaitas kyla į vaizdingas ir ryškias Vilkyškių galinių morenų kalvas bei kalveles. Jų virtinė miškais nusitęsia toli į šiaurę išilgai Jūros upės krantų. Kalvų ruožas tik apie 3-4 km pločio, tačiau jų viršūnės rymo aukščiau kaip 80 m, o greta plyti žali slėniai. Vilkyškių kalvagūbris atsirado baigiantis ledynmečiui. Jį tada savo „valdų" pakraštyje sustumdė ir paliko stambus ledyno kyšulys čia atslinkęs nuo Kuršių marių.
Paskutiniuosius keletą kilometrų Jūros upė lėtai plukdo savo vandenis labai paplatėjusiu slėniu. Krantuose auga liepos, keroja plačiašakiai ąžuolai, o vešlias pievas tartum voratinklis raizgo griovių tinklas. Kadaise Jūra įtekėjo į didžiulį prieledyninį ežerą, apėmusį Tauragės rajoną ir nusitęsusį iki Šakių. Tik Nemunui prasigraužus vagą per Vilkyškių kalvas, šis baseinas nuseko, o Jūra to ežero dugnu pratęsė sau kelią iki pat šiandieninio Nemuno.
Gamtinis draustinis Rambynas ir jo apylinkės - puiki vietovė, pasakojanti apie Lietuvos žemės paviršiaus susidarymą ir apipinta gražiomis legendomis.