Žalsvoji musmirė
(Amanita phalloides (Fr.) Secr.)
Kepurėlė 5-10 (15) cm skersmens, jaunų vaisiakūnių iškili, senų paplokščia, paviršius lygus, kartais su baltomis plėvelėmis, lengvai nusilupančiomis lopinėliais, dažniausiai žalia, žalsva, gelsvai žalia, rusvai žalia, įvairių atspalvių, pasitaiko išblukusių iki gelsvos, pilkšvos arba net balsvos spalvos, vidurinė dalis tamsesnė, lyg dryžuota. Lakšteliai balti, senesnių grybų žalsvi su žalsvai gelsvu atspalviu, platūs, tankūs, laisvi. Kotas 5-15 cm ilgio, 0,5-2,5 cm storio, į pagrindą storėjantis, baltas, kartais gelsvo arba gelsvai žalsvo atspalvio, su skersiniais žalsvais dryžiais ir baltu, rievėtu, gana plačiu, lengvai nukrentančiu rinkiu, tuščiaviduris, pagrindas gumbiškai sustorėjęs ir apgaubtas balta, kartais žalsvai skiautėta išnara, kuri dažniausiai būna žemėje, tik kraštelis išlindęs į žemės paviršių. Trama balta, po luobele žalsva, minkšta, švelnaus, nestipraus kvapo. Sporos bespalvės (jų masė balta), amiloidinės, 8-11 μm.
Auga nuo vidurvasario iki spalio mėn. mišriuose ir lapuočių miškuose. Paplitusi visoje Lietuvoje, vietomis (Kuršių nerijoje, Babtų miške, Labanoro girioje, Vilniaus apylinkėse prie Žaliųjų ežerų) randama dažnai ir gausiai. Mirtinai nuodinga.
Žalsvoji musmirė, kai nuo kepurėlės paviršiaus nusitrynę balti lopinėliai, o nuo koto nusmukęs rinkis, labai panaši į žalsvos spalvos ūmėdes, o kartais net į pievagrybius. Taigi grybautojams reikia būti atsargiems ir gerai įsidėmėti būdingiausius žalsvosios musmirės požymius, ypač atkreipti dėmesį į sustorėjusį, išnara apgaubtą koto pagrindą.