Įvadas
Grybai labai paplitę gamtoje. Jie neatskiriama miško dangos dalis, jų gausu parke, sode, vandenyje, ypač daug dirvožemyje. Viename grame daržo žemės grybų ir jų sporų yra šimtai tūkstančių ar net milijonai. Grybų sporos sklando padange (aptinkamos net 33 km aukštyje), vėjo nunešamos tūkstančius kilometrų.
Grybai - tai ne tik mums gerai pažįstami baravykai, raudonviršiai, kazlėkai, žaliuokės ar ūmėdės, bet įvairiausi kempininiai grybai, ardantys medieną. 0 kiek žalos žemės ūkiui padaro grybų sukeltos rūdys, kūlės, rauplės, miltligės, sunaikindamos milijonus tonų grūdų, vaisių, uogų ir daržovių. Daugelio žmogaus bei gyvulių ligų - mikozių - sukėlėjai taip pat yra grybai. Jie griauna namus, ardo tiltus, užtvankas, pūdo šiltnamius ir rūsius, gadina netinkamai laikomus maisto produktus, naikina įvairius pramonės gaminius. Kartais sunaikina brangiausius žmogaus kūrinius - knygas, gražiausias drobes, medines skulptūras, unikalias muziejaus vertybes. Daug rūpesčių aviatoriams sukelia grybas Cladosporium resinae, galintis augti bei daugintis aviaciniame benzine ir ant metalinių bako sienelių. Kartais pelėsiniai grybai išauga koncentruotoje acto ir sieros rūgštyje.
Pelėsiai tiek organinės, tiek neorganinės kilmės gaminiams bei prietaisams daugiausia kenkia savo metabolizmo produktais, dažniausiai įvairiomis organinėmis rūgštimis. Kai kurie Neurospora ir Aspergillus genčių grybai yra atsparūs daugumai antiseptinių medžiagą. Norint apsaugoti vertingus ir labai brangius prietaisus, meno kūrinius bei pramonės gaminius nuo pelėjimo, svarbiausia ją nepadengti dažais, kuriuose yra organinės kilmės medžiagą (baltymų, augalinių aliejų, glicerino įr kt.), tinkančių pelėsių mitybai.
Daugelis grybų prisitaiko prie įvairių sąlygą. Laboratoriniaįs bandymais nustatyta, kad kai kurie mielių štamai nežūva net esant 8000 atmosferų slėgiui. Įvairios spinduliavimo dozės, dešimtis ar šimtus kartų viršijančios kai kurių šiltakraujų gyvūnų mirtinas dozes, pasirodo neefektyvios, kovojant su itin kenksmingais grybais. Yra grybų, kurią sporos nepraranda gyvybingumo net keletą dešimtmečių.
Klaidinga būtų manyti, kad grybai tik žalingi. Jų nauda žmogui yra kur kas didesnė už daromą žalą, kuri dargi neretai būna dėl jo paties neapdairumo.
Nemaža grybų plačiai vartojama maistui. Augalinės bei gyvulinės kilmės medžiagas ir jų liekanas ardantys grybai pagausina dirvožemyje augalams reikalingų maisto medžiagų. Miškas be grybų skurstų arba visai žūtų, nes jie drauge su bakterijomis ir kai kuriais kitais mikroorganizmais miško paklotę (lapus, spyglius, šakas, negyvą žolinę dangą), taip pat kelmus, išvirtusius medžius paverčia puria, derlinga dirva. Tokiu būdu grybai ir bakterijos atlieka ne tik sanitaro vaidmenį, bet ir aktyviai dalyvauja gamtos medžiagų apykaitoje.
Dirvožemyje gyvenantys grybai „plėšrūnai" naikina žmogaus priešus - nematodas, smulkias parazitines kirmėles bei kenksmingus vabzdžius.
Šiandieninė maisto pramonė be pelėsinių grybų, pavyzdžiui, Aspergillus flavus, A. niger, A. oryzae ir daugybės kitų, neapsieitų sviesto, sūrių, pieno, fermentų, organinių rūgščių, vitaminų gamyboje. Daug mielių (Saccharomyces cerevisiae, S. ellipsoideus ir kitos rasės) sunaudojama kepyklose, vyno, konjako, degtinės, alaus ir kitų alkoholinių bei nealkoholinių gėrimų gamyklose. 0 kiek tonų pašarinių mielių, kuriose gausu baltymų, vitaminų, suvartojama žemės ūkyje! Iš pelėsinių grybų (Penicillium notatum, P. chrysogenum, P. crustosum) pagamintas antibiotikas penicilinas milijonams išgelbėjo gyvybę.
Dabar iš valgomųjų bei nuodingųjų grybų yra išskirta keliolika medžiagų (agrocibinas, klitocibinas, atramentinas, inolominas, muskarufinas), kurios turi antibiotinių ir gydomųjų savybių. Šiomis medžiagomis bandoma gydyti sklerozę, anginą, cholerą, nervines bei vidinės sekrecijos liaukų ir kitokias ligas.
Iš grybų išskirta ir ištirta daugiau kaip 40 fermentų, iš kurių apie dešimt plačiai naudojama įvairiose medicinos, maisto ir lengvosios pramonės šakose. Ypač svarbus fermentas rusulinas, išskirtas iš ūmėdžių, plačiai naudojamas sūrių gamyboje. Mokslininkai daug dirba, kad kuo daugiau grybų būtą galima panaudoti liaudies ūkyje.
Grybai labai skiriasi dydžiu (nuo smulkiausių organizmų, įžiūrimų tik pro mikroskopą, iki 1 m skersmens ir sveriančią 10-15 kg), forma, spalva ir gyvenimo būdu. Iš viso jų yra iki 100 tūkstančių rūšių.
Grybų kilmė bei jų gyvenimo būdas ilgai žmogui buvo nežinomi, net paslaptingi. Keisti organizmai - be šaknų ir stiebo, be lapų, nežydi, vadinasi, nesubrandina ir sėklų, Tik XVIII a. išaiškinta grybų kilmė ir nustatyta, kad jie dauginasi sporomis. 0 dėl grybų sistematikos pasaulyje ginčai tebevyksta ir dabar. Vieni specialistai juos priskiria prie augalų, kiti - prie gyvūnų, o treti išskiria į tarpinę grupę tarp augalijos ir gyvūnijos.
Pagal heterotrofinį mitybos būdą ir gniužulinę organizmų sandarą grybai sudaro tam tikrą augalijos tipą, o judančiomis zoosporomis, glikogenu, baltymų sudėtimi ir kiekiu, chitinu labai tipingų vabzdžių klasei, ir kai kuriais kitais požymiais jie artimi gyvūnijos pasauliui.
Mokslas, tyrinėjantis grybus, vadinasi mikologija {graikiškai mykes - grybas, logos - mokslas). Dabar mikologijos mokslas skirstomas į daugelį šakų: miško, dirvožemio, vandens, pramoninę, veterinarinę, technikinę, medicininę, komunalinę ir kt.
Pagal sandarą, kartais ir pagal vaisiakūnių didumą grybai skirstomi į žemesniuosius ir aukštesniuosius.
Šioje knygoje aprašomi labiausiai Lietuvoje paplitę aukštesnieji grybai. Tai pagrindiniai valgomieji, nuodingieji ir medieną gadinantys aukšliagrybių ir papėdgrybių klasių grybai. Aprašoma 431 rūšis ir daugumos jų pateikiami spalvoti originalūs piešiniai. (Šiuo metu Lietuvos TSR MA botanikos instituto herbare yra apie 1500 rūšių aukštesniųjų papėdgrybių ir aukšliagrybių.) Pateikiama teorinių žinių apie grybų sandarą, jų gyvenimo būdą, mitybą, dauginimąsi, apie valgomųjų grybų mitybinę vertę, jų resursus, apsaugą ir grybingiausias vietas Tarybų Lietuvoje. Skaitytojas susipažins su grybų anomalijomis bei kirmijimu, mikorizės reiškiniu ir kitais klausimais. Svarbiausias autorių tikslas kuo daugiau aprašyti Lietuvoje paplitusius ir praktiniu požiūriu naudingus aukšliagrybius ir papėdgrybius.
Šį leidinį paruošė Lietuvos MA Botanikos instituto moksliniai bendradarbiai. j. Urbonas parašė šiuos skyrius: „Grybų sandara ir gyvenimo būdas", „Grybų dauginimasis", „Grybų mityba", „Kaip greitai grybai auga", "Raganų ratilai",,", „Grybų arnomalijos ir prisitaikymas'", „Grybų auginimas dirbtiniu būdu", „Valgomųjų grybų ištekliai, jų apsauga ir grybingiausios vietos Lietuvoje", „Grybų augimo sezonai", „Keletas patarimų grybautojui", „Grybų mitybinė vertė", o iš specialios dalies agarikiečių eilės grybus nuo 126 iki 403. J. Mazelalčio šie skyriai: „Grybų kenkėjai", „Nuodingieji grybai", „Grybų gydomosios medžiagos", „Grybų herbaras ir jo saugojimas", „Kepurėtųjų grybų tyrinėtojai Lietuvoje", „Grybų sistematika", o iš specialiosios dalies grybus nuo 1 iki 125 ir nuo 404 iki 431.
Knyga skiriama biologijos mokytojams, studentams, miškininkams, grybautojams.
