KUR TEKA TATULA
Tatula iš pažiūros tokia, kaip ir visos nedidelės Lietuvos upės; ji teka pievomis, krūmynais. Tik vietomis upė staigiai paplatėja, krantai darosi abipus išgaubti, beveik visa vaga apaugusi žolėmis, ajerais, o viduryje tyvuliuoja juodo vandens plotas. Einant krantu, matyti, kaip iš mėlyno, patižusio molio teka nedideli šaltiniai, juda dugno žolės, į viršų kyla juosvas drumstas vanduo.
Smardonės versmė Likėnuose
Tatulos vanduo ir karščiausiomis birželio dienomis stingdo odą - šaltas kaip ledas jis veržiasi iš dugne esančių gipso urvų. Ties Trečioniais lygus žalsvas mergelio dugnas, kurį, atsirėmęs laivelio krašto, galėtum pasiekti ranka, staiga dingsta. Atrodo, laivas ims ir apsivers į juodo vandens bedugnę. Dar pora irklo smūgių, ir po laiveliu vėl mergelio plokštės, vandens judinamos dugno žolės. Tik dabar pamatai, kad per visą upelio plotį yra didžiulė apskrita aketė. Toliau antra, trečia tokia pat tamsi aketė. Valstiečiai merkdavo jose linus, ir šiaudai, paleisti vienoje jų, greitai iškildavo kitoje. Vietomis dugnas įlinkęs kaip piltuvas. Yra ir visai neseniai susidariusių tokių piltuvų; vienoje vietoje aiškiai matyti, kaip buvusios užtvankos baslių tvorelė nuo upės kraštų nusileidžia į tokio piltuvo vidurį.
Mergelio, kurio 25 - 30 cm storio plokštės vietomis sudaro Tatulos dugną, buvo ir Kirdonių gipso karjere. Jis dengia apatinį 2 - 3 m storio gipso klodą. Taigi akečių vietose būna iki 3 m gylio ištirpusio gipso tuštumų - ištisi požeminiai urvai su atšakomis. Vienos jų sugeria upės vandenį, iš kitų veržiasi šaltos požeminės srovės. Vandeniui nusekus, upė kai kur beveik išdžiūsta, tačiau požeminė Tatula nuolat varo tolyn savo nematomus vandenis. Tatulos ruožas nuo Dagilynės iki Likėnų saugomas kaip retas karstinės upės pavyzdys.