KIRDONIŲ GIPSO LAUŽYKLA
12 km nuo Biržų Pasvalio link, prie plento ir Tatulos upės, Įsikūręs Kirdonių kaimas. Daugiau kaip 200 tūkst. tonų gipso buvo išvežta iš čia į Šiaulių statybinių medžiagų kombinatą. 1952 - 1953-ieji šios gipso laužyklos klestėjimo metai. Plačiai atidengtuose gipso kloduose buvo matyti gilūs urvai, iš viršaus tartum skliautais pridengti dolomito arba aukščiau slūgsančio neištirpusio gipso sluoksnių. Laužyklos dugne apatinis ir storiausias (apie 2 m storio) gipso klodas buvo suskaldytas lygiagrečiais plyšiais, kurie viršutinėje dalyje siauri, 15 - 25 cm storio, o giliau pasiekia visą metrą. Ir didesnės požeminės gipso tuštumos dažniausiai esti varpo formos - platėja į apačią. Tai iš dalies galima paaiškinti karstinių vandenų lygio žemėjimu. Tuo būdu gilesni gipso sluoksniai tirpsta vandenyje ilgiau. Kirdonių gipso laužykloje galima buvo pamatyti urvų, ledynų sąnašų užpildytų griovų (karų). Įdomūs ir vadinamieji „ledo malūnai" - ledynų sąnašų užpildytos duobės gipso sluoksniuose, kurių dugne dažniausiai randama didelių akmenų. Manoma, kad slinkdamas ledas ir jo tirpsmo vandenys tais pačiais akmenimis, lyg girnomis, išgraužė gipso paviršiuje gilias duobes.
Vėliau Kirdonių laužykla buvo užlyginta, ir panašų gipso piūvį galima matyti tik Karajimiškiuose. Sujauktas, aptirpintas laužyklos sienose gipsas padeda įsivaizduoti, kaip jame vyko karstiniai procesai, darėsi požeminio vandens takai, palikdami giliai įsirėžusius, žemyn platėjančius urvus. Labai įdomus, lyg smulkiomis bangelėmis išskaptuotas, atrodo aptirpusio gipso paviršius tokią urvų sienelėse.