KARVĖS DUOBĖ
Karstinėmis duobėmis jau seniai išgarsėjo Karajimiškių ir Kaunių apylinkės, esančios maždaug už 3 km į šiaurės vakarus nuo Biržų. Ir žinomo chemiko T. Grotuso aprašyta Šventoji ola taip pat buvo Karajimiškių laukuose. Kasant gipsą, šis garsusis karstinis urvas buvo visai sunaikintas. Lietuvos gamtai tai didelė skriauda.
Bet Karajimiškiai dar ir dabar turi kuo pasididžiuoti. Apie l50 m nuo buvusios Šventosios olos vietos, į Kaunių kelio pusę, krūmuose pasislėpusi gili karstinė duobė - šulinys, arba gamtinė šachta. Pasakojama, jog duobėn įkritusi karvė, davusi šiai duobei vardą. Duobės sienos beveik stačios, su kyšančiais lygiai nuskilusiais aptirpintais gipso luistais (atbrailomis). Nors šitokie gipso laiptai ir nepatogūs, bet, atsargiai jais leidžiantis, galima pasiekti dugną, kur karščiausią vasaros dieną vėsu ir drėgna. Dugne telkšo šalto skaidraus vandens akivaras. Įmetus akmenuką, vanduo susidrumsčia ir pakilęs iš dumblo debesėlis lėtai plaukia į šalį, kol dingsta urve, po gipso luistu.
Karajimiškių apylinkėse yra dar kelios karstinės įgriovos, kurių dugne galima matyti kyšančių gipso luistų. Vis dėlto tokio tipiško gamtinio šulinio kaip Karvės duobė Lietuvoje niekur daugiau nėra. Šiuo metu ji saugoma kaip geologinis paminklas.