KURŠIŲ NERIJOJE
Ten, kur Lietuvos krantus skalauja žuvingos Kuršių marios ir nerami Baltija, kur vakarais jūros platybėse ištirpsta nuklydusi raudonveidė saulė ir blėsta paskutinės žaros, driekiasi ilga nerijos juosta. Prasideda ji ties Sembos pusiasaliu pietvakariuose ir už 98 kilometrų Kopgaliu visai priartėja prie Klaipėdos, tartum koks laivas - milžinas „švartuojasi“ prie šio uostamiesčio krantinės. Spėjama, jog kadaise nerija galėjo tęstis dar toliau į šiaurę - iki Olandų kepurės, vadinasi, buvo bent 8 kilometrais ilgesnė. Kuršių nerija - retas, nepakartojamas gamtos kūrinys, kuriame akivaizdi augalijos ir žmogaus kova prieš šėlstančią jūrą bei stūgaujantį vėją.
Senojo miško palikuonys į pietus nuo Nidos
Žvilgtelėjus į Kuršių neriją iš lėktuvo, pirmiausia kristų į akis savotiška jos forma. Tai lyg didžiulis rytų pusėn išriestas lankas, įsiterpęs tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių. Baltija skalauja gana lygų šio siauro, vos l,5 km pločio (vidutiniškai), sausumos rėžio vakarinį krantą. Tuo tarpu į marių pusę daug kur šauna kyšuliai. Taigi rytinis krantas karpytas, su gražiais ragais bei įlankomis. Ragai susidarė, vėjui į marias suvertus daug kopų smėlio. Bene vaizdingiausias Grobšto ragas: jo smaigalyje už ryškiai žalio lapuočių miško pūpso saulės išblukinta Vienišoji kopa - žuvėdrų, kirų, gervių mėgstama vieta. Paminėtini taip pat Agilos, nedidelis, bet amfiteatriška forma įdomus Lydumo, Arklių, Pervalkos, Ožkos, ilgiausias Bulvikės, vieninteliu nerijoje ežerėliu pasipuošęs Rasytės ir kiti ragai.
Tačiau didžiausia Kuršių nerijos puošmena ir pasididžiavimas - jos rytiniame pakraštyje dunksančios kopos. Kaip iškyla jos nuo Smiltynės, taip ir boluoja apie 70 kilometrų iki Šarkuvos. Kokios įvairios šios kopos savo gamtovaizdžiais! Tarp Smiltynės ir Juodkrantės, Pervalkos ir Nidos, ties Pilkopa, Rasyte jas gaubia žalia žemaūgių susiraizgiusių ir aukštų liemeningų pušaičių skraistė, į šlaitus remiasi beržynai. Likusioje nerijos dalyje kopos tebėra vėjo pustomos, keliaujančios.
Nykstanti kopa netoli Pervalkos
Jau seniai praėjo tie laikai, kai kopose nebuvo jokios žalumos. Žmogus, padėdamas augalijai įsikurti smėlio tyrlaukiuose, buvo beveik užvaldęs smėlynus. Pavyzdžiui, žinios iš 1665 m. rodo, kad Kuršių nerija nuo Šarkuvos iki Nidos buvo apaugusi miškais; 1722 m. duomenimis, panašūs miškai augę ir tarp Nidos bei Smiltynės. Tačiau iškirtus daug medžių bei krūmų, ypač XVIII a. vidury, vėl smėlis pradėjo keliauti. Nuo tada iki šiol beveik pusėje visų kopų tebeklajoja jis, vėjo genamas, ir tebedaro gyvajai gamtai daug žalos. Neretai ir žmogaus pastangos jam pasipriešinti esti nevaisingos. Praėjusių amžių istorijos puslapiuose randame žinių, kad ištisi žvejų kaimeliai tapo slenkančio smėlio antplūdžio aukomis. Kopos palaidojo poeto Liudviko Rėzos gimtuosius Karvaičius, Senuosius ir Naujuosius Naglius, Priedinę, Gausutę, Kuncą, šios nelaimės saugodamosios, turėjo į kitą vietą persikelti Nida, Pilkopa. Kas nutinka žaliąjį rūbą, užslenkant šiandien kopų smėliui, pastebima daugelyje nerijos vietų, ypač ties Sklandytojų kopa. Čia pušys, beržai, krūmokšniai, tiesiog jau „brenda" per smėlį, o lygumos ruožas marių pakrantėje vis siaurėja, jame formuojasi nauji smėlio kauburiai.
Banguotas kopų gūbrys nevientisas: erdvūs slėniai, raguvos jį suskaido į atskirus masyvus, kurie dar labiau paįvairina ir taip margą kraštovaizdį. Tai vienur, tai kitur vidutiniškai 40 m virš jūros pakilusiose kopose stiebiasi aukštesnės viršūnės. Antai, tarp Pilkopos ir Grobšto rago dunkso aukščiausia nerijoje Sklandytojų kopa - jos ketera siekia apie 68 m. Senosios smuklės kalnas ties Preila iškilęs 63 m.
Visi, kas tik atvyksta į Kuršių neriją, dega nekantrumu greičiau pamatyti kopas, įkopti į jas, pabraidyti vėjo supūstų smėlio bangelių - ruzgų - tyruose. Pustomo smėlio gūbrys tarp Juodkrantės ir Pervalkos labai kauburiuotas, pilnas kupstų, kurių įsitvėrusios siūbuoja pajūrinė smiltlendrė, smiltyninė rugiaveidė ir kitos žolės. Tuo tarpu tarp Nidos bei Pilkopos ir už jos dunkso didingos, visai plikos (be augalijos) kopos su aštriabriaunėmis keteromis, ypač įspūdingomis po audringo pustymo. Vėjuotą dieną tokių kopų viršūnės rūkte rūksta nuo pustomo smėlio. Atsidūrus kopos keteroje ir pasinėrus į tokį sūkurį, jauti, kaip smulkios smėlio kruopelytės lenda į kišenes, smelkiasi į rankoves, už kaklo, į plaukus, ausis. Tačiau šį įkyrų puolimą pamiršti, išvydęs aplinkui, kiek tik akys užmato, įspūdingus reginius.
Abipus kopų gūbrio raibuliuoja vandens toliai: vakaruose su dangaus žydruma susilieja Baltija, o rytuose neriją vilgo Kuršių marios. Priešingas marių krantas iš čia vos įžiūrimas: plonyčiu it siūlas ir trūkčiojančiu ruoželiu jis driekiasi toli ties horizontu. Prie pat jūros dunksančios kopos keliskart žemesnės (6-12 m aukščio) ir daug kur slepiasi už miško. Užtat tarp jų ir didžiųjų kopų plytinti be galo marga lyguma - palvė - su pušynais, beržų, juodalksnių miškeliais, su žalia pievų veja matyti kaip ant delno. Kuo arčiau ošiančios Baltijos, tuo miško medžiai labiau pasvirę į šiaurryčius, pavargę nuo nuolatinės kovos su jūros vėjais.
Lydumo ragas
Prie pat didžiojo kopų gūbrio papėdės šliejasi daubėta ir kauburiuota kupstynė - senųjų išpustytų kopų liekanos. Jei po ją pasidairytume į šiaurę nuo Pervalkos, Naglių kalno papėdėje, mūsų dėmesį patrauktų išlikę senųjų kopų fragmentai - žalsvo atspalvio kupstai, virš žemės paviršiaus kyšantieji tartum vienišos piramidės. Susidomėsime, aišku, ir kopų šlaitu, visai greta kupstynės (kai kur ir joje) nusitęsusiais besiraizgančiais juosvais dryžiais. Tai senąsias, jau išpustytas kopas klojusio dirvožemio likučiai. Jų aptinkama ir į pietus nuo Nidos - tarp Parnidžio bei Sklandytojų kopų. Be to, netoli Grobšto rago bei kitose vietose susidursime su dar vienu įdomiu praeities paminklu - su kupstynėje viršum smėlio styrančiais pušų stuobriais, baigiančiais sutręšti kelmais, žemės paviršiuje išmėtytomis jų atplaišomis, smėlio nuzulintais medienos gabalėliais. Visa tai skurdūs kopose augusio miško likučiai, kurių amžius iki šiol nėra žinomas,
Į marias nusileidžiančiame kopų šlaite irgi yra įdomus geologinis - geomorfologinis paminklas - marių mergelio išspaudos. Šiuos juosvai pilkos dumblingos uolienos darinius, kopų slėgte išslėgtus iš savo pamato, marios skalauja ties Parnidžio ir Grobšto įlankomis (į pietus nuo Nidos) bei kitur.
Kuršių nerija susiformavo maždaug prieš 5 tūkstančius metų, vadinasi, yra dar palyginti jauna. Jos pradžiai įtakos turėjo ties Rasyte, Šarkuva ir kitur atskirų salų pavidalu viršum jūros kyšojęs moreninis gūbrys, Nemuno deltos sąnašos, senosios Litorinos jūros lygio keitimasis ir ypač smarkus Sembos krantų irimas. Nuo Sembos priekrantinė jūros srovė šiaurryčių kryptimi nešė smėlį ir jį kaupė ties kyšojusiomis iš vandens salomis, palaipsniui užpildydama tarp jų buvusius duburius. šitaip pamažu augo, vis labiau tįso pusiasalis - nerija. Šiame siaurame sausumos rėžyje ėmęs šeimininkauti vėjas apdžiūvusį smėlį iš pradžių sunešė, sužarstė į nedidelius kauburėlius. Iš jų išaugo pavienės didesnės kopos, vėliau suartėjusios ir susijungusios į vieną ištisinį gūbrį, ir dabar neapželdintuose ruožuose vis besistumiantį arčiau marių. Nerijos formavimosi laikais susitelkė ir gintaro, kurio nemaža aptikta bei išeksploatuota marių dugne prie Juodkrantės ir kurio gabaliukų dar teberandama marių pakrantėje.
Kuršių nerija, ši egzotiška mūsų krašto puošmena, - įvairių vaizdų, ryškių kontrastų, šviesos žaismo šalis. Vienaip ji atrodo ankstų ryyą, kai tekančios saulės spindulys užkliūva už kopų keteros arba kai nuo jūros pakilęs tirštas rūkas skverbiasi į miško tankmę, ritasi kopų paviršiumi ir čiuožia marių link. Kitokia nerija vidurdienį, kai dosniai saulės pažerta šviesa mėgaujasi Baltijos bei marių bangos ir ją godžiai geria augalija, iš drėgme alsuojančio šešėlio ištrūkę kopų šlaitai. Visai skirtingas šis sausumos ruožas vakare ir nakties gūdumoje, blausiam mėnuliui švytint. Įdomu Kuršių neriją pamatyti ramiu oru, lietui žliaugiant ir jūroje siaučiant audrai - ji tai linksma, žaisminga, tai be galo rimta, net rūsti. O ir keičiantis metų laikams - pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą - skirtingos jos apdaro spalvos.
Puiki mūsų Kuršių nerija, pasakiška jos gamta, ką ir besakyti! Bet jai reikia rūpestingos žmogaus globos. Kiekvienas neapdairiai žengtas žingsnis gali vėl pažadinti srnėlj dideliems poslinkiams, o laipiojimas kopų šlaitais ir keteromis naikina ir šiaip nepastovius smėlio tyrų siluetus.