Šaltuona
Kai keliauji tokiu maironiškai plačiu, aukštašlaičiu Dubysos slėniu, atrodo, kad visi aplinkiniai vandenys turi tekėti tik čion. Todėl, kai ties Žemygalos sodžium užkopi viršun, tenka tikrai nustebti: to paties kaimo laukuose, ne toliau kaip kilometras nuo dešiniojo Dubysos kranto, nedidelį duburį perrėžusiame griovyje vanduo teka visai kitur. Tai Šaltuonos - daugeliui nežinomos, daugelio užmirštos Žemaitijos upelės versmės. Savo vandenis ji plukdo vakaruosna, į Šešuvį. Tarp savo sesių, kaimynių ar visos Lietuvos upių Šaltuona neišsiskiria nei ilgiu (73 km), nei sraunumu (vidutinis nuolydis vandens žygiams tinkamame ruože apie 0,8 m/km). Bet kaip ir visur, ir čia yra savų įdomybių. Pakrantėse surasime ne vieną gamtos, kultūros paminklą, vaizdingą vietą.
Upės vardas, aišku, kilęs iš žodžio „šaltas". Gi vėsina ją šimtai iš šlaitų srūvančių šaltinių. Mat Šaltuona, vis gilindama savo vagą, yra prasigraužusi iki labai vandeningų žvirgždo sluoksnių. Matyt, dėl melioracijos šios gaiviosios versmės šiandien gerokai išdžiūvusios. Nors nuo ištakų iki žiočių upė vadinama tuo pačiu vardu, jo kirčiavimas įvairuoja. Dažniausiai sakoma Šaltuona, bet kartais ir Šaltuona ar Šaltuona.
Šaltuonos vardas pateko į gana senus istorinius dokumentus. XIV a. pabaigoje sudarytuose kryžiuočių kelių į Lietuvą aprašymuose rašoma: „... keliu nuo Šventosios 4 mylios iki Šaltuonos upės, tame tarpe reikės statyti lieptą 1 virvės ilgumo. Nuo Šaltuonos 4 mylios iki Viduklės". Iš viso Šaltuona paminėta net penkiuose aprašymuose. Iš jų aiškėja, kad kryžeiviai Šaltuoną pasiekdavo, žygiuodami nuo šiandieninių Smalininkų (čia į Nemuną įteka minėtasis Šventosios upelis) į Žemaitijos gilumą, dažniausiai Viduklę. Šaltuonos pakrantės aprašomos kaip tinkama stovyklavietei vieta. Iš šių ir kitų istorinių šaltinių, taip pat iš išlikusių archeologijos paminklų matyti, kad ir anksčiau retai gyventos Šaltuonos pakrantės (išskyrus aukštupį) XIV a. viduryje - antrojoje pusėje ištuštėjo visai. Matyt, čia buvusios Karšuvos žemės gyventojai dėl nuolatinių kryžiuočių puldinėjimų buvo pasitraukę į krašto gilumą. Gyvenimas prie Šaltuonos pamažu sugrįžo tik sutriuškinus Kryžiuočių ordiną - XV-XVI a.
Apie dabartinę upės gyvūniją, vandens ir pakrančių augaliją kalbėti skaudu. Nors beveik kiekvienoje senesnėje paupio sodyboje dar galima rasti užmestą bučių, graibštą ar dvibradį, gamtos apsaugos inspektoriams prie Šaltuonos veikti nebėra ką - žuvies liko tiek, kad ir su šiais įrankiais žvejyba nebetekusi prasmės. Išnykę ne tik žuvys. Nebėra vėžių, mažai vandens paukščių, nuplikintos (ypač žemupyje) ir upės pakrantės. Tik pavieniai senoliai ąžuolai, nenumelioruoti ar kitaip nesudarkyti slėnio ruožai mena pirmykštį šių vietų grožį.
Jei vanduo aukštas, žygį Šaltuona galima pradėti prie Šilnės - Raseinių kelio (50) ar kiek žemiau - prie Pašaltuonio III, Šauklių (47). Tačiau vidutinis nuotėkis čia dar nesiekia net 1 m3, todėl geriau neskubėti. Tik susiliejusi su Šlyna (41,3; d) Šaltuona tampa vandeninga (vidutinis debitas 1,75 m3/s), kiekvienos sausros nebebijančia upe. Atkakti prie santakos, į Paišlynį ne visai paprasta. Jei nėra savo transporto, ketvertą kilometrų nuo Vadžgirio vieškelio reikės pavažiuoti pakeleivinga mašina. Kai kuriuose sovietmečio žemėlapiuose pažymėtas ir artimesnis, nuo Raseinių - Paupio vieškelio atsišakojantis kelias. Tačiau, kaip dažnai tais laikais būdavo, jis buvo nutiestas tik popieriuje.
Šlyna, senuoju vardu - Išlyna (Isslena} minima prieš šešetą šimtmečių sudarytame kryžiuočių kelio į Raseinius ir Viduklę aprašyme. Ties santaka, Šaltuonos ir Šlynos paupiuose išsidėstęs Paišlynys. Kaimas apima ir kadais atskirus Užraguvius. Čia gimė rašytojas, jau emigracijoje sukurtų romanų „Ir nevesk į pagundą", „Lūžiai" autorius Jeronimas Ignatonis (1902-1968).
Žemiau Šlynos, ties Naukaimiu, Stulgiais Šaltuona ima įvairiai raizgytis, kilpinėti. O kiekvienoj kilpoj vis po kvepiančią pievą ir vis kitu vardu. Čia Vaištarlankė, čia - Dubikė, Grišužiankis, o dešinėj, žemiau liepto, visų įdomiausia - Stulgių Pušynlankis. Pačiame margų margiausio gėlių kilimo viduryje stovi išsikerojęs senas ąžuolas. Dar vieną, dar senesnį ir drūtesnį, net 6 m apimties ąžuolą galima pamatyti šiauriniame lankos pakraštyje, pašlaitėje, prie nedidelio upeliuko. Abu medžiai verti, kad būtų aplankyti, apglėbti. Pats Pušynlankis, gretimos kilpos - vietos vaizdingos, nenuniokotos.
Vos žemiau Vadžgirio - Paupio vieškelio (35) savo galulaukėmis Šaltuoną siekia Paparčiai. Kaimo vardas mena šiurpią tragediją. 1947 m. balandžio mėnesį su skundiko pagalba Eržvilko emgėbistai čia užklupo ir, galima sakyti, išžudė beveik visą partizanų būrį. Iš 12-os jo kovotojų gyvas pasitraukė tik vadas Vytautas Gužas-Mindaugas. Vienas žuvusiųjų, Iuozas Nausėda-Vaišnoras paliko dienoraštį, kuriame dar prieš tapdamas partizanu, rašė: „Laisvė reikalauja aukų iš geriausių mūsų tarpo. Ir aš šventai pasiryžtu tau, didis Dangau, ir visagali Viešpatie! Jei Tėvynei reikės ir mano aukos, aš tada nesusvyruosiu".
Prie Žvirblaukio Šaltuona susitinka su Bebtrva (30; k). Upės vardą išgarsino kažkur jos baseine buvusi Karšuvos žemės pilis Bebirvaitė. Apie 1307-15 m. ją ištikusį likimą Petro Dusburgiečio kronikoje rašoma: „Tų pačių metų rudenį karšuviai, matydami, jog nebegalėsią ilgiau broliams (t. y. kryžiuočiams - VA.) priešintis, pasitraukė iš dviejų savo pilių, būtent Skronaitės ir Bebirvaitės; neilgai trukus po to šias abi pilis broliai sudegino, ir šitaip šios (...) pilys po šiai dienai paliko apleistos". Šiandien pilies neliko nė pėdsako, tačiau Šaltuonos ir Bebirvos santaką puošia galbūt dar tų laikų gyvi liudininkai, du tvirtuoliai (5,4 ir 5 m apimties) ąžuolai.
Bemaž ties santaka į Bebirvą atbėga upelis Driūbinas. Paėjus jo pakrante kilometrą į šiaurryčius, galima apsilankyti Lapgiriuose - jau nuo XVI a. žinomoje, tačiau ypač 1861 m. įvykiais išgarsėjusioje vietovėje. Tada, nepakeliamų prievolių ir žiauraus dvarininkės S. Kaisarovos elgesio išvarginti, baudžiavos panaikinimo manifesto paakinti, pasipriešino ir atsisakė eiti lažą Lapgirių dvaro valstiečiai. Kaip savo pranešime rašė Kauno gubernatorius, „tokio nemažo valsčiaus, kaip Lapgirių įtūžimas ir atkaklumas" reikalavo „skubios ir pavyzdį duodančios bausmės". Todėl „nesėkmingai panaudojus visus būdus atvesti Lapgirių ūkininkams į protą (...) liko paskutinė priemonė panaudoti prieš juos karinę jėgą". Atsiųsti kareiviai sustojo pas valstiečius „pastoviui" ir šie turėjo juos išlaikyti. Tačiau padėtis pasikeitė tik po kelių mėnesių, kai aktyviausieji valstiečiai buvo pradėti plakti, o pasipriešinimo vadovai P. Mačiulis, M. Salys, A. Šaulys (išskyrus pabėgusį Beinartą) suimti ir nugabenti į kalėjimą. Tačiau turėjo padaryti nuolaidų ir S. Kaisarova. Šiais istoriniais įvykiais rėmėsi ir romane „Sukilėliai" pono Dimšos lūpomis juos perpasakojo V. Mykolaitis-Putinas. Lapgirių valstiečiai dalyvavo ir 1863 metų sukilime, metų metais įvairiai priešinosi, derėjosi su dvarininke dėl žemės išpirkimo. Po S. Kaisarovos iki pat 1940-ųjų dvaras priklausė vietinių gyventojų dar atmenamiems dvarininkams Chruščiovams. Istorinių tyrimų dar trūksta, tačiau, matyt, jų valdymo laikotarpiu, XIX a. pab. - XX a. pr. buvo pastatyti rūmai, gana gražūs (nepalyginsi su šiuolaikiniais) ūkiniai pastatai, išpuoselėtas parkas. Po karo Lapgirių dvarvietė buvo apleista, užšnerkšta. Daug kas pražuvo, sunyko. Tegalima apžiūrėti apgriuvusius, tačiau pagrindines formas ir kai kurias interjero detales išlaikiusius rūmus, įvairių priestatų apgadintus, tačiau dar neblogai atrodančius 1899 ir 1902 m. iš raudonų plytų mūrytus ūkinius pastatus, dirbtiniame parko kalnelyje įrengtą klevų pavėsinę, į kapavietę vedančią kaštonų alėją. Dar viena, taip pat liūdnai apleista dvarviete yra netoli, jau dešiniajame Šaltuonos krante, Plekiuose.
Ties Žukaičiais virš upės vėl nubilda tiltas (26,7). 1952- aisiais šioje vietoje buvo pastatyta hidroelektrinės užtvanka. Ilgainiui ji liko apleista, neprižiūrima, todėl vieną pavasarį neatlaikė. Tai buvo baimės pašaltuonio gyventojams! Šiandien čia tyvuliavusias „marias" primena tik pasikeitęs, sudarkytas vietovaizdis, dumblu įtręštoje žemėje vešintys dilgėlynai.
Trumpam sustojusi sietuvoje, vadinamoje Žalgiriu, upė priartėja prie Butkaičių. šį dar nuo 1561-ųjų metų žinomą kaimą pagarsino iš jo kilęs, vėliau Eržvilke gyvenęs aklas (!) knygnešys Juozas Ignatavičius. 1950 m. Butkaičių kaime, Šaltuonos krante įrengtame bunkeryje buvo užklupti ir, nenorėdami pasiduoti gyvi, susisprogdino du partizanai Izidorius Žičkus-Karelis ir Zigmas Jagminas-Kęstutis.
Šalia Butkaičių, taip pat kaireje - Baciai. Kaimo ribose Šaltuonon įsrūvantį puskilometrinį upeliuką vadina švedintakiu, o aukštumos kampą ties juo - švedkalniu. Sako „seniau čia gyvenę ir savo arklius jame girdę švedai". Ties liepteliu atgarma Luomintakis. Kalbama, kad šis upelis „cūdaunas", nes teka į rytus, o jo vanduo - tikras vaistas. Prasiplausi akis - ir „daug šviesiau, daug daugiau matosi".
XIX a. pabaigoje šiose vietose lankėsi tautosakininkas, etnografas M. Davainis-Silvestraitis. Gabšiškių kaime jam pasisekė užrašyti įdomių pasakojimų apie senuosius krašto žemdirbystės papročius.
Iš kairės įalmėjus Kardūnai (22), iš dešinės Viščiovai (21), prie Šaltuonos prisiglaudžia Steponava. šio kaimo valstietis Jonas Gudavičius dalyvavo 1863 m. sukilime, o jo vaikai - sūnus gydytojas Pranas ir duktė Kotryna aktyviai įsijungė į revoliucinius 1905-ųjų įvykius. P. Gudavičius įėjo į eržvilkiškių valsčiaus revoliucinį komitetą, buvo išrinktas į II-ąją valstybės dūmą. Tų metų įvykiuose aktyviai dalyvavo ir valstiečiai iš gretimų Užakmenių. Juozas Toliušis išėjo 1863 metų sukiliman, o Stasys Gudavičius 1905-aisiais prisidėjo prie sukilimo Eržvilke. Vėliau jo sodyboje vykdavo lietuviški vakarai. Užakmeniuose XIX a. gyveno ir šių apylinkių „svirskis" - dievdirbys Jonas Balsaitis. Dėl mažo ūgio ir judraus būdo žmonės jį vadino Drugeliu. Jo drožiniais buvo papuoštas Eržvilko bažnyčios šventorius, kapų koplyčia, Varlaukio bažnyčia. Kaip ir V. Svirskis, J. Balsaitis-Drugelis konstravo įvairius mechanizmus. Norėjęs ir skersvėju varomą malūną padaryti, tačiau nepasisekę. Sako, dėl tos nesėkmės jis taip sielojęsis, kas susirgęs ir numiręs. Žymus apylinkių šviesulys buvo ir prie Užakmenių besišliejančiuose Garšviluose gyvenęs Pranas Šveistys, taip pat aktyvus kovotojas prieš carizmą. 1905-aisiais, išvijus iš Eržvilko caro valdininkus, jis vadovavo vietinių žmonių išrinktam revoliuciniam komitetui. Už tai buvo teisiamas (kartu su minėtais K. Gudavičiūte ir S. Gudavičiumi), tačiau, apgintas garsiojo advokato T. Vrublevskio, kalėjo tik vienerius metus. Veliau P. Šveistys aktyviai dalyvavo kultūrineje, švietimo veikloje. Jo namuose buvo švietimo kuopeles „Šviesa" lietuviškų knygų bibliotekėlė. Sunkiais 1943-aisiais, besirūpindamas Eržvilko mokyklos išplėtimu, P. Šveistys išvyko į Vilnių, kur neaiškiomis aplinkybėmis žuvo. Kitas garšviliškis, Peterburgo universiteto studentas Juozas Šveistys minėtinas kaip pirmasis eržvilkiškių tautosakos užrašinėtojas. Paragintas K. Būgos, priežodžius, patarles jis čia rinko dar 1912 metais.
Ties Užakmeniais, Garšvilais Šaltuoną papildo Akmena (18,3; d). Žemiau jos žiočių, 3 km atkarpoje iki Eržvilko upelio, nuolydis staiga šokteli iki 1,8 m/km, todėl veržli srovė greitai atplukdo prie senojo kelio į Eržvilką (17). Išlipus kairiajame upės krante, Balandžiuose, galima apžiūrėti tai, kas liko iš garsiojo Vytauto ąžuolo. Porinama, jog, jodamas į karą prieš kryžiuočius, po juo ilsėjęsis, ant šakos kalaviją buvo pasikabinęs didysis kunigaikštis Vytautas. Atrodo, jog 1987 m., jau seniai džiūvęs, Balandžių galiūnas nebeišsprogo.
Ties ąžuolu atvykstantį pasitinka užrašas „Eržvilkas". Čia pat, kitapus Šaltuonos, miestelio kapinės. Jų pašonėje, vadinamuosiuose Siratkapiuose stribai užkasė 1947 m. jau minėtuose Paparčiuose žuvusius Kęstučio apygardos „Mindaugo" būrio partizanus - 11 vyrų. Žmonės šią vietą puošdavo gėlėmis ir trispalvėmis, o stribai vis nudraskydavo. Tada kapas buvo užminuotas ir atėjęs jo išniekinti stribas A. Tamašauskas išlėkė į orą. 1990 m. partizanai buvo pagerbti dailininko Audriaus Mickevičiaus sukurtu paminklu. Dar šešių partizanų palaikai buvo rasti prie Balandinės miško, apleistame šulinyje. Penki iš jų 1946 m. vasario mėnesį žuvo netoli Eržvilko, Ridikiškiuose. 1990 m. jų palaikai perkelti į kapines. Kaip skelbia užrašas antkapyje, Eržvilko kapinėse taip pat „ilses iš Baužačių knygnešys Jūzaps Jūščius 1866-1914 m.". Bendrame šeimos kape palaidotas ir knygnešys Izidorius Pocius (miręs 1935 m.). Turėdamas, rodos, 33 metus, jis buvo pasienio sargybinių pagautas ir taip sumuštas, jog liko silpnapročiu.
Ekskursiją po Eržvilką geriausia būtų tęsti prie Eržvilko upelio (15; d) ir Šaltuonos santakoje rymančio piliakalnio. Netoli jo rastas akmeninis laivinis kirvis byloja, kad šios vietos gyvenamos bent jau nuo neolito pabaigos. Piliakalnis archeologų netyrinėtas, senesniuose istoriniuose dokumentuose Eržvilko vardas neminimas, tačiau kalno dydis (aikštelė 20>(27 m), gynybinių įrengimų pobūdis (apie 25 m ilgio, 4 m aukščio pylimas ir keliolikos metrų pločio griovys), miestelio geografinė padėtis kitų nuo XIII ar XIV a. žinomų vietovių atžvilgiu leidžia šį tą spręsti. Piliakalnis, matyt, buvo įrengtas I tūkstantmečio viduryje, o vėliau, XIV a., čia stovėjo viena Karšuvos žemės pilių, vyko kovos su kryžiuočiais. Tą patvirtina ir tautosaka. Populiariame padavime apie Eržvilko vardo kilmę pasakojama, kad karų su kryžiuočiais metu jų pulkai apsupę pilyje įsitvirtinusius žemaičius. Šių buvę mažiau, grėsęs pralaimėjimas, todėl griebęsi gudrybės - paleidę tarp kryžiuočių arklių vilko kailiu apvilktą eržilą. Vokiečių arkliai tokio eržilo su vilko kvapu baisiausiai išsigando, sukėlė sąmyšį, ėmė nešti savo raitelius, kur papuolė. Tuo pasinaudoję žemaičiai išėjo iš pilies ir sumušė pakrikusį priešą, o savo pilį pavadino Eržvilku. Be šio, tautosakinio, egzistuoja dar keli miestelio vardo kilmės aiškinimai. XIX a. tyrinėtojas I. Buszynski's kildina jį iš seno vietovardžio Erž ir žodžio eik (alkas), teigdamas, kad seniau šioje vietoje buvo pagoniška šventvietė. Yra piliakalnis, todėl, aišku, buvo ir šventvietė, tačiau mūsų dienų kalbininkai neabejodami miestelio pavadinimą kildina iš hidronimo Eržvilkas. Gi, savo ruožtu, upelio vardas siejamas su žodžiais aržyti - draskyti, raižyti ir valka - klanas, pelkė. Tad Eržvilkas - iš pelkių ištekantis ir gilią vagą išrėžęs upelis.
Kryžiuočių nuniokotos Eržvilko apylinkės XV a., matyt, buvo gyvenamos retai ar visai negyvenamos. Tačiau žinoma, jog 1584 m. čia jau stovėjo kovai su plintančia reformacija pastatyta bažnyčia. XVII a. pabaigoje Eržvilkas minimas inkvizicijos organizuotose „raganų" bylose. Žiauriai kankinama vietinė moteriškė Z. Šlekinienė „prisipažino", kad ji ir penkiolika jos pažįstamų yra raganos ir raganiai, moka pasiversti šarkomis, o pasivertę suskrenda „Eržvilke ant kalno prie Šaltuonos upės". Po tokių „prisipažinimų" Z. Šlekinienė ir kelios kitos jos „išduotos" raganos buvo sudegintos. XVIII a. pradžioje buvo atstatyta, matyt, kovų su švedais metu sunaikinta bažnyčia, 1745 m. Eržvilkas tapo valsčiaus centru, tačiau į didesnį miestelį tuo tarpu neišaugo. Šiuos laikus primena miestelyje esantys kiek tyrinėti XVII-XVIII a. senkapiai. Eržvilkiškiai aktyviai prisidėjo prie 1831 ir 1863 m. sukilimų. 1831-aisiais čia buvo suformuotas visas sukilėlių būrys, miestelio prieigose vyko mūšis su Rusijos kariuomene, o sukilimui pralaimėjus, „aistrų atšaldymui" Eržvilke buvo dislokuotas kazokų dalinys. Ilgus šimtmečius (matyt, net nuo XV a. pradžios) valdytas Žemaitijos vyskupų, 1843 m. Eržvilko valsčius buvo sekuliarizuotas ir perėjo carines administracijos žinion. Nežiūrint to, kad 1847 m. siautė gaisras, XIX a. antroje pusėje miestelis kiek išaugo. 1855 m. pastatyta nauja, liaudiškos architektūros, iki mūsų dienų išlikusi bažnyčia. Šimtmečio pabaigoje miestelyje buvo apie 700 gyventojų (puse jų - žydai), veikė keliolika įvairių prekybos įstaigėlių. 1865 m. įsteigta rusiška pradinė mokykla (lietuviškai mokyta nuo 1906-ųjų), 1894 m. - ligonine. Pakiliais 1905-aisiais eržvilkiškiai suorganizavo savotišką sukilimą, išvarė caro valdininkus, išsirinko savą valsčiaus komitetą. Tačiau greitai atvykę patrankomis ginkluoti kazokai viską sugrąžino į savo vietas. Dar apie 1895 m. Eržvilke susibūrė stiprus vargonininko S. Batoro vadovaujamas bažnytinis choras. Ilgainiui jis virto iš esmės koncertiniu kolektyvu, Eržvilke ir jo apylinkėse organizuodavo lietuviškus vakarėlius. Neatskiriama jų dalis buvo dar 1910 m. pradėti vaidinimai. Eržvilke suvaidinta G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda", Žemaitės „Trys mylimos", kiti spektaklėliai. Baigiantis I pasauliniam karui, tas pat S. Batoras suorganizavo ir Eržvilko pučiamųjų orkestrą. Nepriklausomybės (1918-40) metais Eržvilkas liko valsčiaus centru, tačiau labiau neišaugo; jame gyveno apie 500 žmonių. Pokario metais Eržvilke, apylinkėse aktyviai veikė partizanai. Rezistencine veikla ypač pagarsėjo miestelio gimnazija. Dar 1944 m. pabaigoje - 1945 m. pradžioje buvusios Tauragės apskrities teritorijoje veikę partizanai susijungė į Lydžio rinktinę. Organizacijos branduolį sudarė 1941-42 m. sukurtos Lietuvos laisvės armijos nariai. Jos vadu tapo Eržvilko gimnazijos mokytojas Petras Ruibys-Žigas-Garbštas, štabo viršininku - mokytojas Henrikas Danilevičius-Žukas-Vidmantas. Direktoriaus Antano Giedraičio (vėliau ištremto į Sibirą ir ten žuvusio) iniciatyva, 1944 m. pabaigoje gimnazijoje buvo įsteigtas slaptas spaudos platinimo centras. P. Ruibys ir H. Danilevičius greitai pasitraukė į mišką. Pastarasis tapo žymiu Žemaitijos partizanu - Kęstučio apygardos vadu (vėliau žuvo). 1947 m. gimnazijos direktoriumi buvo paskirtas Vincas Ulevičius. Mažai kas tada žinojo, kad tikrieji jo vardas ir pavarde - Stasys Jarmala, kad tai aktyvus rezistencijos dalyvis. Su žmona Bronislava, gimnazijos mokytojais Antanu Jankausku, Kleopu Greičiumi ir sąmoningesniais moksleiviais S. Jarmala - V. Ulevičius mokyklos pastate įrengė spaustuvę ir reguliariai, kas dvi savaitės leido pogrindžio laikraštelius „Atžalyną" (moksleiviams) ir „Varpą" (suaugusiems). 1949 m. vasarą S. Jarmalą - V. Ulevičių, K. Greičių, A. Jankauską, o greitai ir B. Jarmalienę-Ulevičienę suėmė. S. Jarmala buvo uždarytas Jurbarko saugumo rūsyje, tačiau pasikasė po pamatais ir pabėgo. Įsijungęs į aktyviai veikusių partizanų gretas, gavęs Audrūno slapyvardį, jis ir toliau tvarkė pogrindinę spaudą, tačiau 1949 m. rudenį žuvo. 1993 m. S. Jarmalos atminimui prie Eržvilko vidurinės mokyklos pastato atidengta memorialinė lenta. Daugiau žinių apie šį žmogų, o taip pat apie švietimo įstaigų, miestelio istoriją galima gauti mokyklos muziejuje.
Be minėtų kapų, piliakalnio, bažnyčios, šiandien Eržvilke dar galima apžiūrėti centrinėje aikštėje atgimimo metais pastatytą originalų iš Gedimino stulpų išaugantį kryžių, bažnyčios viduje - keliolika XIX a. sukurtų meniškų skulptūrų. Miestelio aikštė, XVIII-XIX a. susiklostęs radialinis gatvių tinklas yra urbanistikos paminklai. Senas kultūrines eržvilkiškių tradicijas tęsė bene vienintelis toks Lietuvoje bandonistų ansamblis, bet jo grojamų melodijų, matyt, paprasčiau klausytis namie, įsigijus 1986 m. išleistą plokštelę.
Žemiau miestelio upe palenda po naujo, patiesinto Jurbarko kelio tiltu, o po 2 km, ties Kulvertiškiais, laukia sudėtinga kliūtis - apgriuvusi, neaukšta (virš pusmetrio), tačiau aštriais akmenimis bauginanti užtvanka (13,2). Čia pat, kairiajame krante - Baužaičiai. Pro šį kaimą vedė vienas svarbiausių knygnešių takų. Pačiuose Baužaičiuose gyveno knygnešiai Juozapas Jūščius, Jeronimas Šimaitis. Pastarasis atgabentas knygas slėpdavo kilometru žemiau iš kaires įčiurlenančio Pelkupio pakrantėse.
Dar keli posūkiai, vienas lieptas ir Šaltuoną pasiekia Viržuona {9,6; d). Dešinėje jos pakrantėje, Milaičiuose auga labai drūtas (5,8 m), tačiau kaip reta išlakus ir labai sveikas ąžuolas. Panašų amžiumi, dydžiu, tačiau drevėtą, degintą, reikalingą skubios pagalbos ąžuolą galima pamatyti netolimuose Avietiškiuose, dešinėje Šaltuonos pakrantėje, žemiau Vėlbės (8,5; d).
Upe dar teks pakilpinėti, tačiau Avietiškiai jau šliejasi prie Pašaltuonio. Jo istorija prasideda dar XVI a. pradžioje. 1503 m. datuotame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro rašte Žemaitijos seniūnui S. Kęsgailai sakoma, kad „amžinai ir neatšaukiamai jam pačiam ir jo žmonai, ir jų vaikams, ir jų artimiesiems, ir ateityje būsimiems jų įpėdiniams su ariamomis ir drevinėmis žemėmis" užrašoma, matyt, iki tol laisvais buvusių 60 „pašaltuoniškių valstiečių" kiemų. Tiesa, XVI ir net XVIII a. dabartinis Pašaltuonys vadintas Labaukštais, tačiau lygiagrečiai minimas ir Pašaltuonys (XVII a. viduryje žinoma čia buvusi šiuo vardu vadinta vaitystė}. Todėl galima numanyti, kad tai - dviejų gretimų, dabar į vieną susiliejusių vietovių pavadinimai, kad 1503 m. užrašytieji valstiečiai gyveno kažkur netoli. Ryškiausias puslapis Pašaltuonio istorijoje prasideda 1756-aisiais, kai buvo pastatyta bažnyčia, įkurtas benediktinų vienuolynas. Kaip rašo savo „Žemaičių vyskupystėje" M. Valančius, „naujam klioštoriui savo turtu, vadinamu Paūsupis ir Sarapiniškiai {prie Pašaltuonio esantis kaimas - VA.)" užrašė vietinis bajoras E. Jasinskis ir jau minėtų Gabšlškių dvarponis A. Šimkevičius. Na, o „patvirtinęs užrašus, daleido šv. Benedikto zakaninkams garbinti Labaukštuose dievą" tuometinis Žemaičių vyskupas A. Tiškevičius. Mažas, neturtingas vienuolynas gyvavo neilgai. Po 1831 metų sukilimo caro valdžia jį uždarė ir vienuoliai turėjo kraustytis į Senuosius Trakus. 1890 m. Pašaltuonyje buvo pastatyta iki mūsų dienų išlikusi medinė, tradiciškų liaudiškų formų bažnyčia. Dar prieš kelis dešimtmečius bažnyčios šventoriuje galima buvo pasigėrėti ypač meniškomis, XIX a. nutapytomis stacijomis. Tačiau, po skandalingos keturių paveikslų vagystės (vėliau jie buvo surasti) šios drobės saugomos Lietuvos dailės muziejuje. Pašaltuonio, Eržvilko, kitos gretimos apylinkės nuo seno garsėjo knygnešiais. Iš čia, prisidengiant Karšuvos girios tamsa, Laukesos pelkynų klaidumu buvo patogu perkirsti netolimą Prūsijos sieną, pasiekti Bitėnus, Tilžę. Apie keletą knygnešių jau buvo kalbėta; gretimuose Eimantuose gyveno K. Šiaulys, Avietiškiuose - A. Švedas, tačiau nė vienas jų negali prilygti Pašaltuonio kapinėse palaidotam Martynui Survilai - knygnešystės organizatoriui, plačiose apylinkėse savo veikla garsėjusiam žmogui. M. Survila buvo mažažemis, tačiau raštingas, apsišvietęs valstietis, gyveno Šaltuonos pakrantėje, Varnaičiuose. Ne kartą žandarai jį įtarinėjo, tardė, tačiau apsukrus žemaitis vis išsisukdavo. Tik 1902-aisiais, kitų išduotas, M. Survila buvo teisiamas ir turėjo kelerius metus atsėdėti Rusijos kalėjimuose. 1990 m. Pašaltuonyje, apvirtus ir užsidegus mašinai, žuvo 12 sovietinės armijos karių. Nelaimės vietą žymi kuklus paminklas. Nuo Pašaltuonio kilęs XIX a. pabaigos - XX a. pradžios tautinio atgimimo veikėjas, publicistas Julijonas Jasinskas.
Vakariau Pašaltuonio, už Labaukšto upelio (4,3; d) - Eimantai. 1949 m. spalio 2 d. vienoje šio kaimo sodybų žuvo žymus rezistentas, jau Eržvilko aprašyme minėtas Stasys Jarmala - Vincas Ulevičius. 1990 m. jo žuvimo vietoje pastatytas paminklas.
Savo paskutiniuosius kilometrus Šaltuona vingiuoja lėtai, neskubėdama. Dešiniau lieka Varnaičiai, o kairėje III-IV a. archeologiniais radiniais ir iš šio kaimo kilusiais rezistentais broliais Vladu ir Kleopu Jončomis garsėjantys Užvarniai. Beje, Kleopas Jonča-Balandis žuvo kažkur čia pat, dešiniajame Šaltuonos krante.
Pasiekus santaką, patogiausia žygį pratęsti iki Gaurės (dar maždaug 9 km). Tačiau nusprendus kelionę baigti, reikėtų sustoti dešiniajame Šešuviės krante, tiesiai priešais santaką. Nuo čia iki Traklauko autobusų stotelės - du kilometrai.