Akmena
Sugėrusi aplinkinių miškelių vėsą, nubraukusi rytinę, rasą nuo Medvėgalio, šiaurinėje jo papėdėje gimsta upelė Akmena. Čia ji dar vadinama Raudžiu. Sako, todėl, kad kadaise jo pakrantėje buvę pralieta daug kraujo, nuo kurio upelio vanduo nusidažęs raudonai. Vakariau Pašilės į Raudį įplūsta Ašvija. Nuo čia prasideda tikroji Akmena - žygeivių ypač pamėgta smarki ir viliojanti upė. Savo vandenis Akmena renka beveik 400 km2 plote. Ežerų čia vos vienas kitas, todėl vasarą ar gilesnę žiemą ji labai nusenka. Tačiau pakaitinus pavasario saulutei ar nudundėjus rudeninėms liūtims, vanduo upėje šniokšdamas kyla, baltina lytimis pakrančių medžius net 2 - 3 metrais aukščiau įprasto lygio. Bene geriausiai upės jėgą apibūdina vidutinis nuotėkis. Ties senuoju Žemaičių plentu jis maždaug 1 m3 /s, žemiau santakos su Yžne 2,5 m3 /s, žiotyse 4,53 m~/s. Risdamasi pietiniu Žemaičių aukštumos šlaitu, Akmena sukaria 80-ies kilometrų kelią ir nusileidžia į 150 m žemiau tįsančią žemumą. Tokio ilgio upei vidutinis nuolydis tiesiog rekordinis - 186 cm į kilometrą! Neveltui tad, daugumos žygeivių nuomone, Akmena - viena „kiečiausių" Lietuvos upių. Norint ja nusileisti, entuziazmo neužtenka. Reikia gerų priemonių ir tvirtų įgūdžių.
Gilus Akmenos slėnys taip pat išsiskiria civilizacijos mažai sudarkytu, savitu vietovaizdžiu, kultūros paveldo vertybių gausa. šen bei ten atsiveria aukšti skardžiai, suošia kirvį retai tematantys miškai ir miškeliai. Kas keli kilometrai upės pakrantes saugo piliakalniai, po stora velėna slepiasi senkapiai, mįsles mena alkakalniai ir šventi akmenys. Vėsius, neužterštus upės vandenis be kitų žuvų mėgsta ir margašoniai upėtakiai, ir žydru peleku žybčiojantys kiršliai. 3ų likę mažai, todėl nuo Jerubyno iki žiočių Akmena - ichtiologinis draustinis. Žvejoti čia draudžiama. Įvertinus anksčiau išvardintas Akmenos ypatybes, jos vidurupis ir žemupys 1992 m. įjungti į Pagramančio regioninį parką. Akmenos upė yra ir savotiškas istorijos paminklas. Daugelį jos pakrančių vietovių mini dar XIV a. rašytos kronikos, o ypač XIV a. pabaigoje sudaryti „vegeberichtai". Keliuose jų, norintiems veržtis į Žemaitijos gilumą, patariama žygiuoti palei Akmeną - pro Ringius, Biržų Lauką, Pūtvę. Šiuose aprašymuose tikriausiai pirmą kartą paminėtas upės aukštupys Raudys, intakai Ašvija ir Yžnė.
Atvykus prie Akmenos, pirmiausia vertėtų pasidairyti po Kaltinėnus. Juo labiau, kad dabartinė nuo miestelio nutolusi Akmenos vaga - tai Naujoji Akmena. O. Skobino, rašiusio dar 1900 m., žiniomis, ji atsirado „senais laikais", kai to užsigeidė vienas dvarininkas. Senesniuose žemėlapiuose matyti ir Senoji Akmena, vingiuojanti palei pat Kaltinėnus.
Miestelis įsikūręs išskirtinėje geografinėje aplinkoje - šiauriniame plataus duburio pakraštyje, prie aukštos (gal 60 m) ir statokos pašlaitės. Užstota nuo šiaurinių vėjų, ši vieta nuo seno traukė žmones. Kaltinėnų vardą vietiniai aiškina tuo, kad seniau čia neva buvo laikomi prasikaltėliai. Kiti porina, kad kadaise čia „taisie kaltus". Vienaip ar kitaip, Kaltinėnai - vienas seniausių ir kadais svarbiausių Žemaitijos miestelių. Jo vardas dažnai randamas XIV a. antrosios pusės kryžiuočių įsiveržimus į Lietuvą aprašančiose kronikose. Štai Vygandas Marburgietis apie 1375 m. vykusį kryžeivių karo žygį rašė: „įsiveržę į Kaltinėnų kraštą, naikino plėšdami, žudydami vyrus, moteris, vaikus". Kartu su „neįsivaizduojamai dideliu grobiu" daug žmonių išsivarė į nelaisvę. Tačiau ne viskas taip lengvai plėšikams sekėsi. Kai jie „skubėjo per mišką", pasislėpę žemaičiai puolė ir „svaidė į juos ietis, akmenis ir strėles iš lankų, mirtinai žeisdami, nepaisant šalmų ar šarvų (...). Kilo atkakliausias mūšis, kuriame be daugelio kilmingųjų buvo myriop nukirstas 21 kryžiuotis". Yra taip pat žinių apie puolimus, vykusius 1364, 1370, 1377, 1389 m. Kaltinėnai to laikotarpio šaltiniuose vadinami „žeme", „kraštu", t. y. aprašomi kaip nemažo teritorinio vieneto centras. Apie tuometinį Kaltinėnų „svorį" byloja ir 1390 m. tarp kryžiuočių ir Žemaitijos bajorų sudaryta sutartis. Ją pasirašė 32 Žemaitijos atstovai iš 7 kraštų, tarp jų ir „Skvaibutas, Eimundas, Tylenis, Daukša, Ragelis, Skučas, gyvenantieji Kaltinėnų žemėje". Žinant šiuos faktus, nenuostabu, kad 1416 m. Vytauto nurodymu Kaltinėnuose buvo pastatyta viena pirmųjų Žemaitijos bažnyčių. 1421 m., apdovanodamas iki tol labai neturtingą Žemaičių vyskupiją, Vytautas be kitų turtų užrašė „Kaltinėnų srityje 10 žmonių vyskupui ir ariamos žemės jo dvarui". Vyskupų įtakoje miestelis išbuvo iki pat XIX a. vidurio. Nežiūrint to, dar M. Valančius Kaltinėnų parapijoje stengėsi likviduoti paskutinius pagonybės likučius. Kad žmonės negarbintų seno ąžuolo, vyskupas liepė jame buvusią Jėzaus statulą perkelti į bažnyčią.
XVI a. pradžioje Kaltinėnai jau vadinami miesteliu, prie dvaro įkuriamas pranciškonų vienuolynas. XVII a. viduryje ir XVIII a. pradžioje, kaip ir daugelis Lietuvos vietovių, Kaltinėnai labai nukentėjo nuo karų su švedais, siautusio maro. Iš 1638 m. suskaičiuotų 72 miestelėnų kiemų, po šimtmečio (1733 m.) tebuvo 15. Karalius Augustas II vyskupo prašymu Kaltinėnams 1702 m. suteikė šiokią tokią prekybinę privilegiją - kartą per metus rengti mugę, tačiau didesnės įtakos miestelio augimui ji, matyt, neturėjo. Po Lietuvos - Lenkijos valstybės padalinimų Kaltinėnai 150 metų buvo valsčiaus centras, šiek tiek ūgtelėjo. Nuo 1777 m. savo istoriją pradeda miestelio mokykla. 1865 m. surusinta, vėl atlietuvinta ji buvo tik 1905-aisiais, kai mokiniai patys sudegino graždanka parašytas knygas. Kaltinėnų pradinėje mokėsi ir 1885 m. netoliese, Kutaliuose gimęs būsimasis valstybės prezidentas Aleksandras Stulginskis. Dar rusiškos Kaltinėnų mokyklos mokytojas O. Skobinas 1901 m. rusų kalba išleido gana objektyviai parašytą knygelę „Kaltinėnų miestelis". Čia ypač daug įdomių žinių iš XIX a. antrosios pusės. Sužinome, kad nuo 1861 metų miestelyje veikė paštas, nuo 1882 - felčerių punktas, nuo 1897 - taupomoji kasa, nuo 1898 - vaistinė. Akcentuojama emigracija į Ameriką. Autoriaus žiniomis apie 1500 Kaltinėnų valsčiaus žmonių buvo išvykę ieškoti duonos svetur. Taip pat rašoma, kad 1897 m., užėjus smarkiai liūčiai, kaltinėniškius smarkiai nustebino ir išgąsdino keistas vaizdas - iš dangaus, žaibų fone, lydimas pučiamojo rago garso, j juos leidosi didžiulis rutulys. Vieni puolė ant kelių, kiti žegnojosi... Pasirodo, dėl blogo oro čia nutūpe technikos naujovė - karinis oro balionas su trimis rusų karininkais.
Kaltinėnų žmonės aktyviai reiškėsi 1905 m. įvykiuose. Išvaikę caro valdininkus, jie išsirinko savą valsčiaus valdybą. Atvykęs baudžiamasis raitelių būrys senąją valdžią sugrąžino, tačiau po kelių mėnesių viskas pasikartojo.
Ekskursiją po Kaltinėnus geriausia pradėti prie jų besiglaudžiančiose Pilėse. Iškalbingas kaimo pavadinimas neleidžia suabejoti - kadaise čia būta pilies. Ir ne bet kokios! Didžiulis, su įtvirtintu priešpiliu ir dviem pylimais šlaite Kepaluškalniu vietinių vadinamas piliakalnis leidžia beveik neabejojant pasakyti - čia tie senieji, XIII-XIV amžiaus krauju aplaistyti Kaltinėnai. Todėl neatsitiktinai būtent piliakalnio papėdėje, 1990 m. pastatytas medinis paminklas Vytautui Didžiajam, Čia jo tikrai buvota. Piliakalnio istoriją papildo padavimai. „Kepaluškalnie yra užkasta geležini skryni su auksines pinigas. Senasis Bytauts saki matęs degunt žiburines unt to kalna. Gera nužiūrėjęs, kur lypsnikes iškyln, pabundi iškasti tun skrynią. Kasi, kasi i prysikasi. Atidari dangtį i išgirda balsą: „Nepadieja - neimk". Tumžyg ka trenki dungtis per nagus, vos ištrauki. O skrynia nūgarmieji į kalną".
Šiauriau ir ryčiau piliakalnio, gretimose kalvose ir slėniuose nuo 1990 m. kuriamas savotiškas paminklas Žemaitijos tremtiniams - tremtinių kalvarijos. Dvidešimt pirmoje jo stotyje pastatytas virš tolimiausių apylinkių baltuojantis 19-os metrų aukščio kryžius. Netoliese, prie Magdušės šaltinio versmių įrengtas lurdas. Magdušės vandenį žmonės jau nuo seno labai mėgo, laikė stebuklingu, turinčiu gydomosios galios.
Kita lankytina, gerbtina Kaltinėnų vieta - kapinės. Dar nuo XVIII a. ant kalnelio stovi medinė, aštuonkampė, liaudiškos architektūros koplyčia. 1989 m. ji restauruota. Pastato sienos papuoštos visoje parapijoje iš sunykusių koplytėlių, koplytstulpių surinktomis šventųjų skulptūrėlėmis. Prie pat koplyčios aukštas obeliskas žymi vietą, kur palaidotas, kaip parašyta antkapyje, „Žemayce mokita ir garbinga wira kurs kalba Tiewu sawa isztaysity troszka O patsay wadinosi Dyonizu Poszka". Garsusis rašytojas, pirmojo viešo Lietuvos muziejaus įsteigėjas, istorikas ir leksikografas Kaltinėnus laikė savo protėvių gimtine, todėl ir norėjo būti čia palaidotas. Antkapį 1843 m. čia pastatė D. Poškos giminaitis kunigas J. Paškevičius. Meistrai suklydo - antkapyje iškalė klaidingą rašytojo gimimo datą; turėtų būti ne 1757, o 1775 metai. Dar daugiau klaidų įsivėlė, nurašinėjant sunykusį paminklo įrašą. Pagaliau, 1967 m., naudodamas specialias priemones, skulptorius A. Smilingis iššifravo ir iš naujo iškalė autentišką tekstą. Antkapis taip pat papuoštas Poškų ir jo žmonos giminės - Sasnauskų herbais. Beje, mažai kas žino, kad tame pačiame kape palaidota rašytojo žmona Uršulė ir jos motina. Kaltinėnų kapinėse, taip pat netoli nuo koplyčios, bet arčiau įėjimo palaidotas prelatas Jonas Radavičius (Rodowicz; 1837-1897). Gimęs prie pat Kaltinėnų, Milaičiuose, aplenkėjusių bajorų šeimoje, žymus bažnytininkas J. Radavičius labiausiai išgarsėjo kaip vienas pirmųjų Lietuvos mineralogų. Nors ir nebūdamas profesionalas, jis surinko labai vertingą daugiau nei 600 mineralų kolekciją. J. Radavičiaus pageidavimu, po jo mirties kolekcija buvo perduota Kauno miesto muziejui. Naujojoje Kaltinėnų kapinių dalyje aukščiau kitų iškilęs juodo granito paminklas su užrašu: „Žuvo už mūsų ir jūsų laisvę 1947.VI.3". Žemiau devynios pavardės. Partizanų palaikai į kapines perkelti 1990 m. Dar trys, jau 1948 m. žuvę partizanai palaidoti čia pat, šalia ginklo brolių.
Štai beveik ir viskas. Suskubus dar galima apžiūrėti vietoje 1988 m. sudegusios pastatytą naująją Kaltinėnų bažnyčią ir 1714 m. Karaliaučiuje nulietą varpinės varpą. O po to - į žygį!
Atrodytų, kad patogiausia žygį Akmena pradėti prie senojo Žemaičių plento, tačiau upes atkarpą iki Yžnės labai užgožę pakrantės krūmai, įvairiausios užtvaros. Todėl geriau pradėti plaukti kiek žemiau, prie trejetas kilometrų nuo Kaltinėnų, Pagrybio kaime išdidžiai iškilusio Skuburkalnio (50,5). Jo link veda Upynos vieškelis. Galima paėjėti, galima pavažiuoti. Kelias tiesiasi per jau minėtą lėkščiadugnį duburį. Geologai nustatė, kad, baigiantis ledynmečiui, čia tyvuliavo šaltas prieledyninis ežeras. Akmenai išsigraužus vagą, ežeras ištekėjo. Tai žinant, tiesiog pribloškia tautosakoje užsifiksavusios atminties gilumas... Kaltinėnų apylinkėse pasakojama, kad šiame duburyje anksčiau tyvuliavęs ežeras Pelkis. Šalia kartu su savo užgaidžia dukra gyvenęs milžinas Skuburlas. Milžino duktė ežero pakrantėse rasdavo gintaro, tačiau norėjo jo vis daugiau ir daugiau. Sumanęs tada Skuburlas iškasti griovį, nuleisti ežerą ir surinkti visą jo dugne esantį gintarą. Kaip tarė, taip ir padarė. Tačiau paaiškėjo, jog ežero dugne ne tiek gintarų, kiek akrnenų. Milžinas, matyt, ieškodamas gintaro, sumetė juos į ką tik iškastą griovį. Iškastas žemes Skuburlas pylė į krūvą, ant kurios po to pasistatė namus. Taip pranyko Pelkio ežeras, atsirado Skuburkalnio kalnas ir pilna akmenų upė - Akmena. Beje, milžino duktės taip mėgtų gintarų buvusio ežero dugne randama ir šiandien. Įdomių padavimų apie šią vietą, o ypač apie Skuburkalnį yra ir daugiau. Taigis, „vaiks gyvuliukus gani ant tuo Skuburkalne i tuokia skrynalė iškila. Tas vaiks turieje švenstą knygiki. Po vyną kumpą, po kitą pakišęs abruzdukus. Iššuoka tada tuoks, kaži kuoks berniuks. Šuoka, šuoka ant tuos skrynikes ir neblend ta skrynike, ka pakiša švenstus. Paskum davi tam vaikū tų piningų, kur norieji užgriumzdinti, kad tu atimkis tus abruzdukus. Ta po tam skryniki nukrita atgal". Taip pat porinama, kad Skuburkalnis seniau turėdavo „skuboms" padėti Medvėgaliui. Čia tai jau tikrai daug istorinės tiesos, mat Skuburkalnis ne šiaip didelis kalnas, o Pagrybio piliakalnis, stiprios pilies vieta. Numetus medžiams lapus, Skuburkalnis nesunkiai tai įrodo taisyklinga kūgio formos viršūne, įtvirtinimų liekanomis šlaituose. Prie pat kalno užfiksuoti vietovardžiai Karšuviškis ir Karšuva. Gali būti, kad čia stovėjo viena iš Karšuvos žemės pilių. Matyt, žmonės čia buvo įsikūrę ir anksčiau, nes mačiusieji pasakojo, kad kai prieš karą kalne kasė žvyrą, maždaug metro gylyje žemė buvo juoda kaip smala. Ko gero, buvo atsidengęs senesnis kultūrinis sluoksnis, Netoli piliakalnio - senkapis. 1980-82 m. čia dirbo archeologinė ekspedicija, vadovaujama L. Vaitkunskienės. Radiniai pranoko lūkesčius. Ypač džiugino tai, jog rūgščioje Žemaitijos žemėje išliko ne tik papuošalai, ginklai, bet ir mirusiųjų griaučiai. Išaiškinta, kad kapai priklauso žmonių bendruomenei, gyvenusiai V-VI a. Matyt, jau tada ji buvo gerokai susisluoksniavusi. Dalis vyrų ir net berniukų į pomirtinį gyvenimą išlydėti kaip kariai. Jiems į kapus pridėta iečių, kovos peilių, kirvių. Turtingesniuose palaidojimuose įdėtas ir valdžios simbolis - kalavijas bei paaukoto žirgo galva ir kanopos. Kiti vyrai palaidoti tik su darbo įrankiais. Matyt, jiems buvo lemta rūpintis kolektyvo ūkiu, maisto atsargomis. Laidojimo papročiuose atsispindi ir skirtinga vyro bei moters padėtis senojoje visuomenėje - beveik visi vyrai palaidoti galvomis į šiaurryčius, o moterys - į pietvakarius. Tarp daugiau nei 200 atkastų kapų išsiskyrė vienas, kuriame greta palaidoti 30-35 metų vyras ir 20-25 metų moteris. Abu paguldyti viena kryptimi, atgręžti veidais vienas į kitą. Moters dešinioji ranka apglėbusi vyro kairiąją, padėtą ant krūtinės. Archeologės nuomone, čia palaidotas miręs didikas ir savo noru į pomirtinį gyvenimą jį lydėjusi moteris - gal vergė, o gal ir žmona. Tarp V-VI a. kapų buvo rasti ir du XIV-XVI a. židiniai su aukojimo žymėmis. L. Vaitkunskienė juos sieja su senaisiais Vėlinių - Ilgių papročiais. Radiniai patvirtina XV-XVII a. autorių žinias, kad ši šventė tuomet būdavo švenčiama kapuose, prie ugnies, ten puotaujant ir aukojant protėvių vėlėms.
Priėmusi Ežerupį, susibėgusi su Yžne (50; d) žemiau Pagrybio Akmena tuoj pradeda gąsdinti staigiais prispaudimais, purslais besitaškančiomis rėvomis. Ties Kaušais upę kerta gelžbetoninis tiltas (45,5). Pusantro kilometro į pietryčius nuo jo virš plačiausią apylinkių iškilusi Aušrinė. Išskirtinė kalvos padėtis, pavadinimas, padavimai apie kadaise čia buvusią bažnyčią leidžia spėti, kad tai sena alkvietė, Aušrinės šventyklos meta. Taip pat Kaušuose, 1 km žemiau minėto tilto, Akmenos vagoje, prigludęs prie kairiojo kranto, guli nemažas akmuo su natūraliu įdubimu. Užrašyta pasakojimų, kad seniau, net įvedus krikščionybę, prie jo žmonės melsdavosi, aukodavo aukas. Neapsikentę kunigai liepė įversti akmenį į upę. Vos žemiau, dešiniajame Akmenos krante, Šliužose yra kalvelė, vadinama Juodenės Pilalė. Sekamas padavimas, kad ją pirštinėmis supylę milžinai.
Dar keletas posūkių, šniokštuliuojančių rėvų ir Akmeną užgula naujasis Žemaičių plentas (41,5). Upė čia lenda į ilgą ir pavojingą tunelį. Esant aukštesniam vandeniui, baidares reikėtų persinešti. Užlipus į viršų, šiaurinėje pusėje matosi keli stogai. Tai Labardžiai, kadaise garsus dvaras. Minėto O. Skobino žiniomis, XIX a. jį valdė Kukolnikai. Jo nuomone, čia turėjo buvoti ir žymus rusų rašytojas Nestoras Kukolnikas (1809-1868). Paplepama, kad šiame dvare kadaise buvo įsisukę velniai. Štai vienam žmogui besišildant prie krosnies kojas, velnias jas apipylęs žarijomis. Dvaro mergai atsitikę dar baisiau. Už tai, kad labai gyrėsi velnio nebijanti, šis ją bulvių rūsyje pagavęs ir įstatęs į pilną žarijų puodą. Vargšei nudegusios visos pėdos. Šiandien Labardžių senovę teprimena dvarvietėje išlikusi sena, gal 4 m apimties su klevu suaugusi liepa.
Pusantro kilometro žemiau plento 1 kilpuojančią Akmeną įmarma Vaksupė (40; d). Dar žemiau jos, pačioje paakmenėje medžių guote slepiasi Alka, Pilike vadinamas Grigulių alkakalnis. „Unt Alkas senuovieje melsdavuos, ka Perkūns trenktų į atiejūnus, kai any nuoriedava užkariauti Vedrių pilę". Netoliese, alkakalnio įkalnėje šlama drūtas, dviliemenis, bemaž 5,5 m. apimties ąžuolas. Piečiau upė įsiremia į aukštą, vis po truputį šliaužiantį šlaitą. Tai bebaigiantis griūti Vedrių piliakalnis. Didingą praeitį mena tik puikiai išlikęs ir gerai įtvirtintas priešpilis. Matyt, jis buvo suręstas XIll-XV a., kovų su kryžiuočiais metu. Dirvoje, už pylimo žemė juoda, pilna šukelių ir kitokių senienų. Rastas net kalavijas. Manoma, kad kažkada čia buvo kapinynas, o vėliau - pilėnų gyvenvietė. XIX a. pr. Vedriuose lankėsi žymus Žemaitijos tyrinėtojas L. Krzywicki's (Kšivickis). Jis rašė: „visas kalnas judėjo ir klegėjo, kai aš jį tyrinėjau, kone visi Vedrių gyventojai padėjo man ieškoti, patarinėjo pagelbėdami kastis ir pasakodami padavimus". 0 tų padavimų apie piliakalnį užrašyta gal kelios dešimtys. Populiariausias apie švedus. Kalne buvo įsitvirtinę švedai. Jie skriausdavę vietinius gyventojus, nuganydavę jų pievas. Neturėdami pakankamai jėgų, žemaičiai griebėsi gudrybes. Užaugino tamsoje eržilą ir paleido jį į švedų arklius. Pirmą kartą išvydęs šviesą, eržilas blaškėsi, spardėsi ir švedų arklius išvaikė. Pėsčius švedus buvo lengviau įveikti. Pats mūšis vyko anapus Akmenos, plyname lauke. Ir vėliau, ardami žemę, žmonės rasdavo čia „krauja kekulas" ir praminė šią vietą Kruvinąja Dirvele.
Ties piliakalniu Akmenon įgarma jos bendravardis Akmenynas (38), na o dešinėje tęsiasi Griguliai. šnekama, kad virš kaimo laukų pakilusiame Bubkalnyje karų ir kitų negandų metu slėpdavosi moterys („bobos"). Kaimo pakraštyje, prie kelio į Naująjį Obelyną, visai netoli Akmenos liepų pavėsyje tebestovi senas koplytstulpis. Išraižyta 1942 metų data primena tik, kada jis buvo suremontuotas. Meniška skulptūrėlė. Išdrožta neabejotinai seniau.
Pralindusi dar pro vieną tiltą (35,5), susukusi tris įspūdingas kilpas, Akmena atneša prie brūzguose pasislėpusio vieno iš didžiausių paakmenėse Kazokų piliakalnio (34,5). Sėkmingai panaudoję dėkingas gamtos sąlygas, šio senovės statinio kūrėjai vis dėlto turėjo atlikti milžiniškus žemės darbus. Piliakalnio galai apjuosti galingais pylimais, nuo aukštumos jį skiria 5 m gylio, 60 m ilgio ir 12 m pločio griovys.
Tuoj už Kazokų, jau dešiniajame Akmenos krante - didelis kaimas Kiaukai. 1947-ųjų rudenį čia vykusiame mūšyje žuvo partizanai Aleksandras Irtmonas-Genys, jo sesuo Stasė Irtmonaitė-Aušrelė, Stasys Šaltys-Laibutis ir Rupšlaukis-Trimitas. Jų kūnai po to buvo pamesti Kaltinėnuose.
Priešais Kiaukus ilga sodybų virtine palei kairįjį Akmenos krantą pradeda rikiuotis Pakoplyčis. Ties vietove, šio kaimo žmonių vadinama Gerugyne, Akmenos pakrantėje tįso nemažas akmuo, ant kurio, sako, sėdėdavę laumės. Tik už puskilometrio upės bangas nuo to pat kairiojo kranto atmuša kitas maždaug 5 m ilgio, 4 m pločio ir poros metrų aukščio akmuo - galiūnas.
Prie Paakmenio atbėga Jerubynas. Čia pat ir Šilalės - Upynos vieškelio tiltas (29). Kilometras nuo upės į vieną ar kitą pusę yra autobusų stotelės.
Dar vieną nemenką kilpą Akmena suriečia ties Driežais. Stabtelėjus prie upę kertančios elektros linijos ir pakilus slėnio šlaitu į viršų, galima prisėsti pamąstyti ant kalvos, vadinamos Saulėkalniu. Pasakojama, kad seniau čia būdavo švenčiama Rasos - Joninių šventė, o Saulės užtemimo metu, matyt, siekdami nubaidyti juodąją negandą, čia susirinkę žmonės barškindavo barškynėmis ir metaliniais indais. Ko gero senovėje šioje kalvoje buvo šventa vieta - alkas.
Vėl sustoti Akmena pakviečia Vaičiuose (24). Kaimo įžymybė - tik du šimtai metrų nuo kairiojo Akmenos kranto įrengtas piliakalnis. Kraštotyrininko Vlado Statkevičiaus užrašytame padavime pasakojama, kad „Vaičių pilę šveda supyli. Šuone įtaisi geležines dures, vuo kaina puožemiūs - paluocius. Ten any gyvena, o išlinden - kariava. Tan pilį užpūli karalaitis Vaičys. Nuorieji švedus išvyti iš piles. Šveda sulinda i vidų i nepasidavi. Tada Vaičys lypi sava kariūmene užkasti dures. Tap i padari. Šveda užtroška, vuo Vaičys pasistati ant piles kaina sava trobas i ten ilga gyvena". Taip pat tvirtinama, kad iš Vaičių Pilės eina požeminis kelias į kitą piliakalnį Biržų Lauke. 0 jis netoli, už Šilalės - Valtimėnų kelio (22,5), prie pat dešiniojo Akmenos kranto. Dydžiu, gynybiniais įtvirtinimais kalnas nepasižymi, tačiau padavimų, padavimų... Dar 1939 m. pasakota, kad senovėje Biržų Lauko Pilėje buvęs aukuras. Dievų garbei čia žemaičiai kūreno šventąją ugnį, aukojo aukas. Bet atsivėrė žemė ir su didžiuliu ūžesiu aukuras nugrimzdo į Pilės gelmes. Vėlgi, 1941 m. viena gretimo Žvilių kaimo gyventoja kraštotyrininkams papasakojo, kad seniau Pilėj buvusi bažnyčia. Ją pasistatė ir joje meldėsi pagonys švedai. Išsikraustydami iš Lietuvos, savo auksinius ir sidabrinius dievaičius jie paslėpė kalno gilumoje. Kalvos išvaizda, padavimai, o svarbiausia tai, kad ją supa pieva, vadinama Alka, leidžia spėti, kad tai ne piliakalnis, o alkakalnis, sena šventvietė. Kiti liudijimai sieja Biržų Lauką su 1863 m. sukilimu: sakoma, kad Alkos pievoje, netoli Pilės, smaluotais rąstais išgrįstose duobėse sukilėliai buvo suslėpę ginklus ir paraką. Ar ši amunicija vėliau buvo iškasta, nieks nežino. Prie pasakojimų apie Biržų Lauką galima dar pridėti profesoriaus Mykolo Biržiškos teiginį, kad čia buvęs dvaras - seniausia, iki XVIII a. jiems ir priklausiusi Biržiškų giminės tėvonija.
Jei yra alkakalnis, kažkur netoli turėtų ilsėtis ir tie, kurie jame meldėsi. Ir tikrai. Prie Biržų Lauko prigludusiuose Žviliuose yra archeologų neblogai ištirtas milžiniškas kapinynas. Žmonės čia buvo laidojami visą tūkstantmetį - nuo III iki XIII a. Archeologinės ekspedicijos vadovės L. Vaitkunskienės nuomone, didžiausias atradimas - IV a. kapai su keliaaukščiais akmenų vainikais. Jie leidžia teigti, kad prieš pusantro tūkstantmečio čia gyvenę žmonės buitimi, papročiais buvo artimi vakariniams kaimynams kuršiams. Su alkakalniu, senkapiu susijęs vos piečiau į Akmeną įsrūvantis Žadalis(20,3;d). Jo vandenį žmonės anksčiau laikė stebuklingu.
Įbarbėjus Bremenai (19,9; k) greitai laukia susitikimas su Indija! Visko yra toje Lietuvoje - ir Amerika, ir Šveicarija, pasirodo, yra ir Indija. Tačiau rytietiškos egzotikos mėgėjams teks nuliūsti. Kalbininkai išaiškino, jog kaimo vardas visai lietuviškas, kilęs iš bendrinio žodžio indija - žemės giluma. Ir iš tikrųjų! Akmenos slėnis ties Indija sudaro galingą amfiteatrą, o jame lyg indo dugne išsimėčiusios sodybos. Per 30 m nusileidęs žemiau jį supančio pasaulio, kaimas gyvena savą gyvenimą. Čia anksčiausiai pradeda žydėti medžiai, greičiausiai prinoksta obuoliai; čia vienas vargas su televizija - ir aukščiausios antenos mažai padeda. Yra ir kitų įdomybių. Šiauriniame kaimo pakraštyje į Akmens slėnį įsiterpęs aukštumos kyšulys, vadinamas Saulėkalniu. Matyt, tai Saulės garbinimo laikus menantis alkakalnis. Pasakojimais, padavimais jis primena jau aprašytąjį bendravardį Driežuose. Taigi, ir čia seniau buvo švenčiama Rasos - Joninių šventė, o pagal kalvos apšvietimą pirmąjį rytą po šventinės nakties spėdavo, kokie orai bus antroje vasaros pusėje. Jei saulė kalno neapšviesdavo, laukdavo prastų, lietingų orų, ruošdavosi derliaus dorojimo vargams. Užrašyta ir padavimų, jog senovėje čia buvo kūrenama šventa ugnis, o vėliau vaidenosi užburta mergaitė. Galbūt tuos laikus dar prisimena penki į kalvos šlaitus įsikabinę šimtamečiai ąžuolai. Kaimo viduryje prie upės prisispaudęs bebaigiantis savo dienas Indijos piliakalnis (18). Dar 1938-aisiais viena Šilalės mokinukė išgirdo ir užrašė, kad kitą kartą iš šiaurės į Indiją atėjęs milžinas. Pasiėmęs savo vyžą, jis pasėmė žemės ir supylė kalną. Delnais palygino šlaitus, suplokštino viršūnę ir pasistatė ten sau namus. Keliolika metų pagyvenęs, milžinas kažkur išėjo. Tačiau jo supiltas piliakalnis liko. Sako, jame vaidenasi baisūs dalykai. Štai vienas matė dvigalvį ir dviuodegį, žmogaus balsu kalbantį šunį. Kitas - kaip raguotos kiaulės vežiojo raganas. Pavežioja, pavežioja po lankas ir vėl į piliakalnį užveža. Senesni Indijos žmonės taip pat tikina, kad anksčiau Akmena tekėjo kitaip, apriesdavo piliakalnį iš kitos pusės, iš vakarų, kur tikrai išlikusi senvage. Tačiau gal daugiau nei prieš šimtą metų toks „mandrapypkis Leksas" paėmęs karvės „stibikaulį", vieną jo galą užaštrinęs, pro kitą įpylęs „gyvojo cidabro", užkimšęs ir įmetęs į upės sūkurį prie piliakalnio. „Stibikaulis" sukosi, sukosi ir išgraužė krante skylę. Atsirado protaka, vėliau virtusi pagrindine vaga.
Palikusi Indiją, upė teka giliu kanjonu, atsiremdama ir apnuogindama tai dešinįjį, tai kairįjį jo šoną. Ties Kilpinėmis įbėga Sermas (15,2; k). Itin archajiškas šio upelio vardas kildinamas iš panašaus indoeuropiečių prokalbės žodžio, reiškusio tekėjimą, upę. Senojoje indų kalboje žodis sarmah reiškė tą patį.
Jau nuo maršruto pradžios gąsdinusi smarkiomis rėvomis, aštriais akmenimis 1 km žemiau Sermo Akmena tiesiog padūksta. Ūždama, kad net sunku susikalbėti, pasišiaušusi bangų keteromis, ji čia verčiasi per savo Didžiąją rėvą. Ją įveikinėjant, ne vienam „vandeniui" teko įsitikinti, kad ir Lietuvos upėse būna visko... Įdomu, gražu prie rėvos ir vasarą, kai išlenda, subaltuoja šimtai tūkstančiai akmenų. Tai savotiškas gamtos, geologijos paminklas.
Tuoj už rėvos virš upės pradunda Pūtvės - Andriejaičių vieškelis (13,5). Dešinėje, senuosiuose Andriejaičių kapukuose lapoja galiūnas, gal 4,5 m apimties ąžuolas. Sakoma, kad seniau šalia jo augo dar vienas, gerokai senesnis ir drūtesnis. Į jo drevę „penki verše sulįsdaven". Po šiais ąžuolais yra „laikęs pytus" Vytautas su savo kariauna.
Priešais Andriejaičius, kairėje - Pūtvė. Čia, ant Akmenos kranto, XIV a. pirmoje pusėje stovėjo viena Karšuvos žemės pilių. Jai teko atlaikyti daugelį į Žemaitijos gilumą besiveržusią kryžiuočių antpuolių. 1307 m., bene pirmojo užpuolimo metu, pasinaudoję tuo, kad pilėnai dar miegojo, priešai „slapta įsibrovė į papilį ir jį pavertė pelenais, paimdami į nelaisvę ar nukaudami (visus), išskyrus tuos, kurie suskubo pasprukti į pilį". Tų pačią metą rudenį puolimas pasikartojo. Tačiau pačią pilį kryžiuočiai užėmė ir „iš pamatų sunaikino" tik 1315-aisiais, kai jos vartus priešams atkėlė išdavikas Spudas. Nežiūrint visko, pilis, matyt, buvo greitai atstatyta, nes 1328 m. prie jos sienų vėl vyko kautynės. Vėliau, XIV a. pabaigoje šaltiniai jau mini tik Pūtvės lauką (t. y. kaimą). Greičiausiai po kurio nors kronikose neaprašyto užpuolimo pilis sunyko, tačiau nedidelė gyvenvietė liko. Kur buvo Pūtvės pilis, šiandien primena tik Piliakalniu vadinamas aukštumos kraštas. Iš tikrųjų, piliavietę jau seniai nuplovė Akmena.
Piečiau Pūtvės, prie Skrodupio (12; k) - kelių sodybų Kreiviai. Anksčiau šį kaimą vadino Kryva. Kairiajame upokšnio krante, kiek atokiau nuo Akmenos, augiomis eglėmis padangę remia nemaža apvaliašonė kalva, vadinama Pilė. Užrašyta padavimų, kad kitąsyk ant kalno melsdavosi, šventą ugnį kūrendavo. Porinama, kad ten, kur dabar Pilė, mėgusi lankytis šio krašto karaliaus duktė. Kartą jai čia pasipiršęs toks jaunikaitis. Karalaitė tekėti atsisakiusi. Tada pakilęs didžiausias viesulas ir jaunikaitis, kuris, pasirodo, buvęs raganius, nusinešęs mergaitę. Karalius savo dukters niekur neberado, todėl toje vietoje, kur ji mėgo lankytis, įsakė supilti atminties kalną. Archeologinėje literatūroje Pilė vadinama piliakalniu. Tačiau padavimai, kalvos išvaizda (nėra jokių gynybinių įtvirtinimų), pagaliau žodį „krivis" primenantis senasis kaimo pavadinimas leidžia spėti, kad čia buvo ne gynybinis punktas, o šventa vieta - alkas.
Pokario metais kaip į dažną pamiškės kaimą, į Kreivius užsukdavo partizanai. Bešvenčiančius 1946-ųjų Kalėdas, juos čia užklupo enkavedistai. Mūšyje žuvo Jonas Trijonis-Marsas, Gečas-Tigras, keli partizanų rėmėjai. Kita vertus, pagriebęs žuvusio brolio kulkosvaidį, užpuolikų gretas gerokai praretino Pranas Trijonis-Jaunutis.
Ties Alijššiškėmis (18) į puikųjį Akmenos slėnį įsirėžia civilizacija. Plokštėmis sutvirtintas krantas, išbetonuotais krantais tvenkinys, gulbės, gyvatvorės... Taip supranta grožį, taip savo poilsiavietės aplinką papuošė vietiniai miškininkai.
Prasisukusi pro, matyt, aukščiausią ir ilgiausią savo kelyje skardį, Akmena atplukdo į Pagramantį. Prie Gramančios žiočių (3; k) virš viso miestelio pakilęs įspūdingas, klasikinių formų piliakalnis. Pasakojama, kad anksčiau toje vietoje buvęs bajoro Pagramančio dvaras. Bajoras turėjęs labai gražią dukrą Gramančią. Jai pirštis atvažiuodavę daugybe jaunikaičių. Du iš ją, Ringaila ir Songaila, norėdami gražuolei įsiteikti, supylę piliakalnį, kad jis saugotą jos tėvo dvarą. Tačiau Gramančia jaunikio taip ir neišsirinkusi, išgėrusi burtininkės duoto gėrimo ir virtusi upeliu. Į istorinius dokumentus miestelio vardas pateko gana vėlai - XVI a., tačiau prie piliakalnio randami I tūkstantmečio gyvenvietės pėdsakai byloja, kad žmonių čia gyventa jau gerokai seniau. Kai kurie tyrinėtojai sieja Pagramantį su XIII a. pabaigoje - XIV a. pradžioje kryžiuočių puldinėta Pagraudės žeme. Gali būti, kad piliakalnyje stovėjo viena iš šios srities pilių. Pagramantyje išlikusi senutėlė, 1774 m. statyta medinė bažnytėlė bei XIX a. pradžios varpinė. Bažnyčios vidų puošia ypač vertingas, dar 1773 m. darytas altorius, XVIII a. pabaigoje ar XIX a. pradžioje tapytas paveikslas „Šv. Martynas". Šventoriuje yra trys praėjusiame šimtmetyje statytos, bet senosiomis skulptūromis jau nebešviečiančios koplytėlės. Vienas dailus, senas koplytstulpis yra ir miestelio kapinėse. 1989 m. į jas buvo perkelti dviejų rezistentų - Jono Turulio ir nežinomo jo bendražygio palaikai.
Iš Pagramančio kilęs žymus operos dainininkas Juozas Mažeika (1907-1976). Debiutavęs 1930-aisiais, jis sukūrė scenoje gal 40 ryškių vaidmenų, dainavo su K. Petrausku, F. Šaliapinu. 1937 m., laimėjęs Vienoje sidabro medalį, jis pirmas iš lietuvių vokalistų tapo tarptautinio konkurso laureatu. Savaip Pagramantį pagarsino ir netolimuose Antringiuose gimęs, karo pabaigoje į užsienį, į Ameriką emigravęs kalbininkas Petras Jonikas. Nuodugniai ištyręs vietinių gyventojų kalbą, 1939 m. jis išleido knygą „Pagramančio tarmė".
Pietiniame Pagramančio pakraštyje, jau Naujininkuose, dešiniajame Akmenos krante, slėnin įsiterpęs dar vienas piliakalnis. Užkopus į jo aikštelę, galima pabandyti suskaičiuoti - tad kiek gi pilių saugojo Akmenos pakrantes? Pridėjus Pilių Kepaluškalnį, nuplautą Pūtvę susidarys bene devynios. Pagrįstas tad spėjimas, kad XIV a. čia buvo ištisa gynybinė sistema. Iš vakarinės pusės piliakalnį supa gili Velnadaube vadinama griova. Joje dažnai vaidenasi. Vieniems daug kartų rodęsi „žiburinės", kiti niekaip negalėję pagauti užkeikto gaidžio. Pats piliakalnis, gali būti, taip pat supiltas ne kieno kito, o raganų.
Jei striuka su laiku, patogu Pagramantyje žygį užbaigti. Miestelį kerta Šilalės- Taurages plentas (2,5). Jei ne - dar keli garmantys kilometrai ir pagaliau - santaka!