GRYBŲ AUGINIMAS DIRBTINIU BŪDU
Per pastaruosius 2000 metų žmogus sukultūrino daugiau kaip 2000 aukštesniųjų augalų rūšių, o grybų tik keletą: dvisporį pievagrybį (Agaricus bisporus), valgomąjį stuobriagrybį (Lentinus edodes), gluosninę kreivabudę, valgomąją musmirėlę (Volvariella esculenta), gumbinę skylėtbudę (Polyporus tuberaster), rausvakepurę gleiviabudę (Stropharia rugosoannulata) ir kt. Vadinasi, žmogus grybams per mažai skyrė dėmesio. O baravykus, rudmėses ir kitus gerus valgomuosius grybus būtų galima auginti kaip bulves, burokus ar kopūstus ir nuiminėti derlių tūkstančius tonų. Juk grybuose yra daug vertingų baltymų, mineralinių medžiagų, Ir žmogus turėtų jų sunaudoti kur kas daugiau, galėtų jais paįvairinti gyvulių, paukščių, tvenkininių žuvų racioną. Tiktų ir miško gyvūnijai gelbėti „baltojo" bado metu.
Lenkų mokslininkui Karpinskui pasisekė išauginti baravyko kelis vaisiakūnius mėgintuvėlyje. Tam buvo išmėginta daugiau kaip 30 skirtingų terpių (substratų). Tačiau platesniu mastu kol kas baravykai dar neauginami. Intensyviai šioje srityje dirbama Vakarų Vokietijoje.
Lietuvoje dirbtiniu būdu yra auginama tik įvairios dvisporio pievagrybio atmainos. Šie grybai išvaizdingi, skanūs ir maistingi, todėl plačiai auginami daugelyje kraštų. Pavyzdžiui, JAV per metus jų išauginama 75000 tonų, Prancūzijoje - 48000, Anglijoje - 22 000, Olandijoje - 6500, Kanadoje - 6000, Danijoje - 5000 ir t.t.
Pievagrybius geriausia auginti specialiose patalpose, kur galima reguliuoti temperatūrą ir drėgmę. Tokių patalpų neturint, juos galima auginti ir šiltnamiuose arba rūsiuose. Mėgėjai jų gali išsiauginti vėdinamuose sandariuose tvartuose, apleistuose mūriniuose sandėliuose bei panašiose patalpose, kur pastoviai palaikoma 10-15 C temperatūra. Pievagrybiams šviesa nereikalinga, nors ir nekenkia, tik reikia apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių. Todėl šiltnamių stiklai pridengiami toliumi ar pynėmis arba ištepami kalkėmis.
Pievagrybiams tinkamiausias substratas yra perpuvęs arklių, karvių mėšlas. Grybų derlius labai priklauso nuo mėšlo paruošimo. Geriausias toks mėšlas, kuriame yra 50-60% šiaudą. Maždaug 2-3 savaitės prieš sodinant pievagrybius mėšlas palaidai sukraunamas į 3-5, dideliuose šiltnamiuose - 15-20 tonų krūvas. Jei mėšle yra 70-80% šiaudų, krūva iki pat apačios sudrėkinama vandeniu. Po 2-3 dienų mėšlo temperatūra pakyla iki 70-85 C. Tada žūva daug kenkėjų ir ligą sukėlėjų. Mėšlas iki grybų sodinimo kas 3-5 dienos 2-4 kartus perkasamas, kad gerai perkaistų visi jo sluoksniai. Jei jis yra per sausas, tai perkasant apliejamas vandeniu.
Mėšlui pagerinti, pakraunant į krūvas, pridedama amonio sullato (2-3 kg 1 t). Šią trąšą geriausia ištirpinti vandenyje ir tirpalu apšlakstyti mėšlą. Perkasant pirmą kartą, į toną mėšlo dar įdedama po 4 kg kalcio cianamido, o jo neturint, - amonio sulfato ir 3-5 kg superfosfato. Perkasant paskutinį kartą, į toną mėšlo pridedama po 3 kg superfosfato ir po 7-15 kg gipso, o jei mėšlas labai drėgnas - iki 30 kg gipso.
Kokybiškai paruoštas mėšlas yra purus, neutralios reakcijos, apie 60% drėgnumo. Praktiškai mėšlo drėgnumas nustatoma taip. Jei suspaustas saujoje mėšlo gumulėlis ant delno bei pirštų palieka pėdsakus, jis yra apie 60% drėgnumo, jei išsiskiria skystis - 70-75%, ir jei prie delno ar pirštą prilimpa tik atskiri trupinėliai - 45-50%. Tokį mėšlą prieš sodinant reikia sudrėkinti.
Pievagrybiai auginami ir dėžėse. Tai dar ekonomiškiau išnaudojamos patalpos, mažiau sunaudojama mėšlo (20 m2 ploto reikia 2,5-3,5 t}, lengviau kovoti su ligomis ir kenkėjais. Dėžės daromos 1200x60x25, 100-50-20 ir 75-50x20 cm dydžio.
Prieš kraunant mėšlą patalpa dezinfekuojama kalkių skiediniu (10 I vandens imama 1 kg negesintų kalkių) arba formalino tirpalu (10 I vandens imama 0,25 1 40% formalino), arba 2-4% chlorkalkių skiediniu. Išdezinfekuota patalpa gerai išvėdinama.
Auginant pievagrybius gruntiniuose šiltnamiuose, mėšlas kraunamas į pusiau apvalias lysves. Ant 10 cm storio ištisai pakloto mėšlo sluoksnio daromos trijuostės lvsvės. Tinkamiausias aukštis - 30 cm, plotis prie pagrindo - 40 cm, viršunėje 12-14 cm. Tarp juostų paliekami 10-15 cm, o tarp lysvių 40-50 cm tarpai. Pakrautas mėšlas gerai suslegiamas, tačiau kojomis minti nepatartina.
Tinkamai paruoštas mėšlas įkaista iki 50-60 C, vėliau jis palaipsniui vėsta. Kai mėšlas būna 20-25' temperatūros, sodinama grybiena. Mėšle pirštais arba kuoliuku padaromos 3-4 cm gylio duobutės, į kurias įdedami 25-35 g grybienos gabalėliai. Jie uždengiami puriu ir pakankamai drėgnu (geriausia iš duobutės išimtu) mėšlu, kuris truputį prispaudžiamas ranka, kad neliktų tuščių tarpų, Sodinama šachmatine tvarka, lysvės šonuose paliekant tarp lizdų 20-30 cm tarpus. Pasodinus 5-10 dienų patalpoje palaikoma 20-24 C temperatūra ir 90- 95% oro drėgnumas. Patalpa kasdien 2-3 kartus po 15-20 minučių vėdinama.
Kai aplink pasodinta grybienę į visas puses išsisklaido hifai (tai dažniausiai būna po 15-20 dienų), temperatūra patalpoj. šiek tiek mažinama, o mėšlas padengiamas 3-4 cm storio žemės sluoksniu. Žemė turi būti nepuveninga, neutralios reakcijos, 50%, drėgnurno, išdezinfekuota 1% formalino tirpalu arba sumaišyta su nedideliu kiekiu gerai susmulkintos kreidos. Geriausia naudoti tokį žemės mišinį: 1 dalis smėlio ir 2 dalys daržo žemės, kuri imama 10-15 cm gylyje. Smėlį galima maišyti su durpėmis (santykiu 1:2) arba durpes su žeme. Užpylus mėšlą žemėmis, patalpoje palaikoma 16-17 C temperatūra. Iš pradžių lysvės ir tarpulysviai liejami rečiau, o išdygus grybams, liejama kasdien (1 m2 ploto 1-2 I vandens). Žiūrėti, kad laistant nesušlaptų mėšlas. Po 20-30 dienų pradeda augti grybai, kurie dera 2-4 mėnesius. Grybai raunami atsargiai, lengvai paspaudus vaisiakūnį žemyn ir pasukinėjus į šalis. Jei netoli auga maži grybai, išraunami ir jie. Mat, pastarieji gali pradėti pūti ir užkrėsti kitus. Išrovus grybą, duobutė užberiama žemių mišiniu.
Tarybų Sąjungoje pievagrybiai auginami net kai kuriuose Tolimąją Rytą ūkiuose. Daugiausia ją išauginama Pamaskvio tarybiniuose ūkiuose „Marfino", „Tepličnij" ir „Zarečje". Auginami specialiuose ir daržovėms skirtuose šiltnamiuose kaip tarpinė kultūra. Pievagrybius auginti ūkiams yra pelninga.
Pievagrybių grybiena dauginama specialiose laboratorijose, Musų respublikoje tokių laboratorijų nėra, todėl grybienos galima užsisakyti Pamaskvio tarybiniuose ūkiuose.
Gauta grybiena laikoma 0-2 C temperatūroje, Tokioje temperatūroje ji gali išbūti 1-2 metus.
Dirbtiniu būdu kartais dar auginami bobausiai, briedžiukai, kai kurios skujagalvės, lelijiniai baltikai. Lenkijoje ir Vokietijos Demokratinėje Respublikoje pastaruoju metu plačiai auginama rusvakepurė gleiviabudė. Ji gana gerai auga ant smarkiai sudrėkintų šviežių šiaudų. Pigus, lengvai visiems prieinamas substratas turėtų sudominti ir mūsų šalies grybautojus.
Dirbtiniu būdu grybą galima įsiveisti sode, parke ar miške. Tik reikia žinoti, kokius grybus ir po kokiais medžiais auginti. Taip galima sėti jų sporas, išplaktas vandenyje, arba sodinti grybieną su 10-20 (30) cm žemės gabalais. Išsėti sporas arba sodinti grybieną geriau ant medžių šaknų, atsargiai pakėlus miško paklotę ar samanų sluoksnį. Geriausia tai daryti rugsėjo mėn. Tokiu būdu galima įsiveisti pūkuočių, raudonviršių, rudmėsių, net ir baravykų. Galima miškuose užsiveisti baravykingų vietų, t. y. 8-15 cm gylyje pasodinti kiek padžiovintų subrendusių baravykų kepurėlių gabaliukų (po 2-3, pusės degtukų dėžutės dydžio).