GARSUSIS RAIGARDAS
Plentu važiuojant iš Druskininkų per pušynus Gardino link, maždaug septintame kilometre, dešinėje pusėje, atsiveria subtilus Raigardo peizažas. Žemiau skardžio, skęstančio lazdynuose ir alksniuose, apaugusio pušimis bei eglėmis, driekiasi gilus, platus slėnis. Ankstų rytą, kai saulė dar tik kyla virš horizonto, slėnio toliai dažnai dūluoja tirštame rūke. Pušynėliai, vėjo supustytos balkšvo smėlio kopos ir krūmokšniais aptūptos lygios pievos tarytum raštuotas kilimas nusidriekia iki pat melsvos Nemuno juostos.
Raigardas
Tur būt, nėra nė vieno žmogaus, kuris nesigėrėtų puikiuoju gamtos kūriniu - Raigardu. Ši lietuviško peizažo panorama paskatino griebtis teptuko ir Mikalojų Konstantiną Čiurlionį. Nuotaikingą saulėtą Druskininkų apylinkės vaizdą jis įamžino savo triptike „Raigrodas" (1907 m.), persunktame gilia tėvynės, savo krašto meile.
Dzūkai Raigardą vadina „prasmegusiu miestu“ ir pasakoja padavimus... Kur dabar už krūmokšnių įdubusi žemė, senovėje čia ant aukšto kalno būta garsaus ir puošnaus miesto. Bet už miestelėnų nusikaltimus jis nugrimzdęs žemės gelmėn. Sekmadieniais Kubilnyčios pievose iš po žemių dar, sako, girdėti duslūs Raigardo bažnyčios varpų dūžiai, o į miestą, esą, galima patekti tiktai iš Švendubrės kaimo pro gilaus urvo angą, ant kurios riogsąs didžiulis Velnio akmuo.
Salos ir seklumos ties Gerdašiais
Iš tiesų Raigardas - labai paplatėjęs Nemuno slėnis tarp Pervalko ir Švendubrės kaimų, ir jį sukūrė upės vanduo. Praeityje Nemunas čia metė labai staigų vingį. Per šimtus ir tūkstančius metų jis vis labiau stūmėsi į rytus ir ardė aukštą dešinįjį krantą, o priešingoje pusėje plėtėsi žaliuojančių pievų plotai. Ilgainiui Nemunas vėl grįžo savo vagon. Dešiniame krante taip ir liko plati pelkėta lyguma su senvagių likučiais. Iš šių paminėtina - Dvarnas su Senuoju Nemunu. Daugelis senvagių jau užžėlė, sudurpėjo ir virto pavojingomis klampynėmis.
Raigardą vagoja Kubilnyčia, Nemunykštis ir dar daug į juos subėgančių bevardžių upokšnių - visi jie surenka pašlaitėse gausiai srūvantį šaltinių vandenį. Pietrytiniame Raigardo kilpos pakraštyje akivaizdi šaltinių veikla. Aukštame slėnio šlaite jie išplovė ir nuolat platina puslankio formos įdubimą - cirką, kuris laikomas didžiausiu Lietuvoje. Savotiškai gražus Raigardas ir potvynių metu, kai virsta didžiuliu ežeru. Iš jo tada kyšo tiktai aukštesnių terasų fragmentai (Astravas, Užubalis, Juodas kalnas ir kitos kalvos), stiebiasi miškeliai, krūmai.
Ir dabar Nemunas ties Raigardu tebemėgsta pasistumdyti į šalis. Platesnėse vagos vietose (pavyzdžiui, tarp Pervalko ir Gerdašių) jis suneša salas, seklumas ir vėl jas ilgainiui panaikina ar prišlieja prie kranto. Dėl upės pasigrobiamų ir vėl grąžinamų pievų ne kartą yra buvę aršių ginčų ir net peštynių tarp Lipliūnų ir Gerdašių kaimų vyrų. Apie tuos kivirčus ir liaudies dainose užsimenama.
Raigardas vertingas tiek estetiniu, tiek ir moksliniu požiūriu. Tai vieta, kur ryškūs Nemuno meandravimo (vingiavimo) padariniai.