GARSIOJOJE PAPILĖJE
Papilė - kuklus Žemaičių miestelis, prisiglaudęs prie aukštų Ventos krantų. Juosvi juros geologinio periodo dariniai - Papilės atodanga - žinomi toli už Lietuvos ribų. Atodangą galima išvysti, ties geležinkelio stotimi nusileidus į Ventos slėnį dešiniojo šlaito takučiu. Čia buvo pirmą kartą nustatyta ir moksliškai aprašyta Lietuvos jura.
Kuo ši atodanga įdomi? Po 5 m storio morenine danga stūkso alevritas, juodas molis su žvilgančiomis, tartum sidabras, žėručio plokštelėmis ir gelsvo pirito kruopelėmis, smiltainiai, kietos rudos klintys, smulkutis, nuo limonito parudavęs smėlis su pilko molio tarpsluoksniais ir t. t.
O kaip gausu čia įvairių suakmenėjusių kriauklių! Visos jos yra jau seniai išmirusių, niekur pasaulyje neberandamų foraminiferų, brachiopodų, moliuskų (ypač dvigeldžių ir amonitų), dygiaodžių, žuvų ir kitą gyvūnų liekanos. Vienos kriauklės stambios, tartum suaugusios su uoliena, kitos sutrūkinėjusios, smulkutės kaip seni sudūlėję geležiniai sraigteliai. Gražios ją kolekcijos šiandien puošia ne tiktai Vilniaus, bet ir Tartu, Miuncheno, Tiubingeno universitetų, Leningrado Kalnų instituto ir kitus paleontologinius muziejus. Gausiausia yra Vilniaus Geologijos instituto kolekcija. To paties amžiaus smėlio, juosvo molio, suakmenėjusių gyvūnų aptinkama ir kairiajame Ventos krante. Tik šiuos slepia gili siaura griova netoli gražaus piliakalnio ir jos šlaituose išsikeroję avietynai, alksniai.
Tarp geležingų juros amžiaus smiltainių ir mergelio Ventos pakrantės šlaituose ties Papile yra apie 20 cm storio siderito sluoksnis. Jame yra iki 40 procentų geležies. Tai bene vienintelė vieta Lietuvoje, kur šio mineralo taip gausu. Kadaise buvo galvota iš čia kasti ir lydyti geležį, tačiau vėliau šio sumanymo atsisakyta.
Papilės atodangos pradėtos tyrinėti XIX a. trečiajame dešimtmetyje. Jas ne kartą lankė E. Eichvaldas, G. Pušas, L. Bachas, V. Sokolovas, K. Grevingas, K. Bodenas, R. Briukmanas, E. Krenkelis, Č. Pakuckas, J. Dalinkevičius ir kiti garsūs mokslininkai. Visus nepaprastai stebino gausi juros periodo fauna: vien tik svarbesnių formų ąia rasta dešimtimis. Šias atodangas tyrę geologai Ventos krantuose rado geologinj ryšį tarp Vakarų bei Rytų Europos.
Papilės juros dariniai susiklostė prieš 120 - 150 mln. metų. Tada ten bangavo nerami jūra, o jos dugnu ropojo ir pakraščiais nardė gyvūnai. Toji jūra per Lietuvą jungė du milžiniškus vandenynus, kurių vienas tyvuliavo Rytuose iki Pauralio, o kitas - Vakarų Europoje. Dėl pakitusių geologinių sąlygų neliko šių senosios jūros platybių, jos ir pėdsakai dingo žemės paviršiuje. Bet gražioji Venta, gilindama sau vagą ir platindama slėnį, juros periodo uolienas vėl surado ir parodė žmonėms.
Venta Papilės draustinyje. Rodykle pažymėta juros darinių atodanga
Dabar, pažįstant Papilės juros sluoksnius ir jų vertingus suakmenėjimus, galima nustatyti, kaip išplitusios šio geologinio periodo uolienos, ir suprasti jo paleogeografines sąlygas ne tik Lietuvoje, bet ir kitur. Kiekvienam savo kraštu besidominčiajam įdomus Papilės geologinis lobis - vienas iš reikšmingiausių kadaise gyvenusios gyvūnijos natūralių muziejų - paminklų. Lietuvoje jis vienintelis, o kaimyninėse šalyse jam prilygstančio irgi nėra.
Papilės miestelis garsus ir archeologiniais paminklais. Abipus Ventos stūkso po piliakalnį. Kairiajame upės krante esantis kalnas dabar yra kapinės - jose palaidotas XIX a. pirmosios pusės lietuvių švietėjas ir istorikas Simonas Daukantas (Jam miestelyje pastatytas paminklas). Už keleto šimtų metrų nuo šio piliakalnio, tik paėjėjus prieš tėkmę dešiniąja Ventos pakrante, ties upės vingiu aptiktas VII - XIII a. kapinynas.