TAURAGNO EŽERAS IR JO APYLINKĖS
Tauragnų apylinkėse, kaip ir visoje Rytų Lietuvos šiaurėje, nestinga kalvų, slėnių ir nenuotakių daubų, nedidelių gūdžių raistų. Dirbamų laukų akvareliniai potėpiai čia nubėga iki tamsių miško juostų, rikiuojasi greta pievų, sodybų. O vis dėlto tai savitas kraštas, ir Tauragnų gamtovaizdžio nesumaišysi su jokia kita vieta Lietuvoje. Kodėl?
Yra kuo pasigirti vietiniams: prie miestelio juk prigludęs Tauragno ežeras. Jo gylis tikrai stebinantis - 60,5 m! Reta žuvis nusileidžia į tamsią gelmę, kur kaupiasi dumblas ir augalų bei vandens gyvūnų liekanos. Savo padėtimi reljefe tai ir bene „aukščiausias" ežeras Lietuvoje. nei Aukštaičiuose, nei Žemaičiuose nerasi tokio didelio ežero, tyvuliuojančio apie 165 m aukščiau Baltijos jūros, taigi besilaikančio kaip ant kraigo.
Tauragno ežerą iš visų pusių supančios kalvos - Klykių, Žiezdrių, Ryliškių, Sėlos ir kitos - priklauso riedulingoms Utenos aukštumoms. Jos yra dalis pakilaus masyvo, kurį savo pakraštyje formavo čia tūnojęs ledynas ir atskiri jo „liežuviai" - vienas gulėjęs arčiau Utenos, o kitas apie Kazitiškį. Šias Tauragnų kraštovaizdį puošiančias kalvas ledynas tada stumte sustūmė, kraute sukrovė iš gausių moreninės medžiagos sąvartų.
Šoktelėjusiems ant aukštesnės viršukalvės žemai likusi pratisa ežero juosta atrodys įsprausta į gilų siaurą slėnį. Jo tarpais nepaprastai statūs šlaitai, apaugę krūmais ir mišku, išvagoti erozinių griovų, viršum ežero pakyla iki 40 m. Tai irgi buvusio ledynmečio palikimas. Mokslo terminais kalbant, šis slėnis rininis, išskaptuotas tirpsmo vandenų, atsitraukiant paskutiniam ledynui. Jame, be Tauragno, dar telkšo Labės, Labelio, Akmenio ir kiti smulkesni ežerai. Visi jie kadaise jungėsi ir sudarė vieną ištisinį baseiną, kuris savo plotu bei gyliu, aišku, gerokai pralenkė mūsų dienų Tauragną ir jo kaimynus.
Tauragno ežeras ir Taurapilis
Dabar Tauragno ilgis beveik 10 km, plotas apie 513 ha. Apeinant šį gražuolį krantu, reikėtų sukarti 24 km. Ežere daugybė vandens. Tik iš kur jis? Į Tauragnų neįteka nė viena vandeningesnė upė, nes šis ežeras tyvuliuoja Šventosios ir Žeimenos baseinų takoskyroje. Iš mažų ir vasarą neretai išdžiūvančių upokšnių, apyežeryje atsiveriančių negausių šaltinių subėgantys srautai negali kompensuoti nei išgaruojančio, nei Tauragnos (Galuežerio) upeliu į Pakaso ežerą ištekančio vandens. Tauragnas, pasirodo, turi „slaptų" požeminio vandens arterijų, kurias surasti padeda mokslinė intuicija ir skvarbus geologų grąžtas. Jos glūdi po beveik 50 m moreninio priemolio danga - smėlingame ir žvyringame maždaug 5 m storio sluoksnyje. Susitelkusi gausybė vandens iš čia nuolat ir sunkiasi į Tauragno duburį per gerokai žemiau ežero paviršiaus žiojėjančias požemines pratakas, Taigi Tauragno ežeras iš tikrųjų yra milžiniška versmė.
Tauragnų gamtovaizdžio neatskiriamas elementas - laukų akmenys. Kalvų pašlaitėse, keliukų vingiuose, miško proskynoje ar ežero krante tarpais jų tarytum sėta prisėta. Daug vargo šie ledyno atgabentieji „svetimi" akmenys teikia artojui, bet ne vienam pažadina vaizduotę. Stambesni, įmantresnių formų rieduliai bematant tampa legendų, padavimų ar pasakų herojais. Pavyzdžiui, garsusis Mokas, savo kukšterą iškėlęs viršum lazdynų ir alksnių krūmokšnių Stučių kaime, gilios miško griovos stačiame šlaite (visai netoli Tauragnų - Šeimaties vieškelio). Jis esąs nepakeičiamas patarimų, pamokymų dalytojas, padėjęs žmogui sklidinai pripilti ištuštėjusius aruodus, atremti kalavijuočių antpuolius ir kitas blogybes įveikti. Pagarsėję ir kiti Tauragnų apylinkių rieduliai: Velniapėdžio akmuo Juodapurvės baloje, paslaptingais ženklais išmarginti rieduliai Šimkūnuose, Stūgliuose, Bajoruose...
Tauragno pašonėje gana gausu pilkapių, piliakalnių bei kitą senovės paminklų. Pietiniame paežeryje stūkso palyginti aukštas Taurapilio piliakalnis. Iš ežero pusės juo užkopę lazdynai, alksniai kalno viršūnę dar padidina. Likusieji šlaitai, kuriuos ties papėde apriečia plokščiadugnis griovys, apkloti žolynais. O išlapojęs storašakis ąžuolas per dienų dienas čia budi tartum sargas. Jau nuo seno Taurapilyje buvo įsikūrusi gandrą šeimyna. Tačiau prieš keletą metų stipri vėtra išvertė senolę pušį su jų gūžta, o kiek vėliau nudžiūvo paskutinė piliakalnio viršūnėje augusi pušis. Ką gi, gandrai išsikėlė... Bet neretai jie dar sklando viršum Taurapilio ir nutupia parymoti ant gandralizdžio likučių sunykusioje pušyje. Tur būt, žvalgo, ar kas nepasodino jiems naujo medžio.
Aplinkinių kaimų gyventojai žino įdomių dalykų apie piliakalnį. Jie mėgsta pasakoti apie paslaptingą Taurapilio urvą, kuriame naktimis skambančios senojo kanklininko užgautos stygos. Jautrios, nuostabios giesmės klausysi kadaise net iš girių tankmės atbėgę ir ties žilagalvio senelio kojomis atsigulę du taurai, paslaptinga muzika gėrėjęsi ir narsūs Rigimanto vyrai. Čia tarp ąžuolų tada jie pastatę pilį, čia visi kartu su kunigaikščiu Tauru, netikėtai galingesnio priešo užpulti, žuvę nelygioje kovoje už laisvę.
Papasakos ir apie tai, kad kalną vergai supylę, apie esančią po piliakalniu bažnyčią, ant kalno stovėjusius dvaro rūmus ir pakastą žvilgantį auksą. Sako, prieš keletą metų tikrai vienas senukas atpėdinęs iš gretimo kaimo ir kone visą kalną geležine lazda išbadęs, bet lobių skrynios taip ir neradęs...
Pietuose ir pietryčiuose nuo Tauragnų miškingomis kalvomis ir nuostabiai gražia panorama pasižymi Ginučių bei Kirdeikių apylinkės. O už jų dar rikiuojasi keliasdešimt didesnių bei mažesnių Ignalinos - Kaltanėnų ežerynui priklausančių ežerų: Baluošas, Dringis, Lūšiai, Asalnai, Asalnykštis, Linkmenas, Almajas, Pakasas, Ūkojas, Alksnas, Aisetas, Žiezdras, Žeimenys, Kretuonas bei kiti.