PRIE DUBINGIŲ (ASVEJOS) EŽERO
Dubingių (Asvejos) ežeras užima dalį palyginti siauro, bet gilaus ir ilgo rininio slėnio. Jis tįso nuo Alionių pelkių iki už Žeimenos dunksančio Buivydžių kalvyno. Dubingių ežeras ilgiausias Lietuvoje. Tarytum upė beveik 22 km ilgiu driekiasi iš šiaurės vakarų į pietryčius tai praplatėjančia, tai, susiaurėjančia juosta. Pietrytiniame gale, ties Tarakonių kaimu, jis yra plačiausias (880 m), o prie Žingių virtęs negiliu upeliu. Ežere dvi didelės įlankos - Žalktynės (5 km ilgio) ir Vyriagalos (2,9 km ilgio). Pirmoji atsišakoja į pietvakarius nuo Dubingių miestelio, o antroji ties Meironių kaimu nubanguoja į šiaurės rytus.
Dubingių ežerą puošia penkios salos. Šeštoji, vadinama Pilies kalnu, yra prisišliejusi prie miestelio siaura sausumos juostele, taigi tapusi pusiasaliu. Joje kadaise stovėjo pilis, priklausiusi kunigaikščiui Vytautui, o vėliau - grafams Radvilams bei Tiškevičiams. Smagu pasivaikščioti aukštu Pilies kalnu ir pro šimtamečių ąžuolų, klevų unksmę gėrėtis vaizdingu ežero veidrodžiu, kuris rūškaną dieną dvelkia paslaptingu rūstumu. Ypač patrauklios krūmais bei mišku apaugusios aukštos smėlingos pakrantės. Vietomis jose žalia miško siena net saulę mėgina užstoti į ežerą subridusiems meldams, švendrynams, nendrėms, baltiems vandens lelijų žiedams. Šiaurinė ežero pakrantė ne taip gožiama miško medžių bei krūmų, todėl čia, moreninio priemolio šlaituose, gausu nuošliaužų. Tai viena iš nedaugelio vietų Lietuvos ežerų pakrantėse, kur šlaito nuoslinkiai tokie dažni ir akivaizdūs.
Dubingių ežeras
Gana statūs Dubingių pakrančių slaitai pakilę iki 15-25 m aukščiau ežero. Vakaruose bei šiaurės vakaruose jie pereina į kalvotą galinių morenų kraštovaizdį, kurio aukščiausias taškas į vakarus nuo Miežonių kaimo - 189 m viršum Baltijos jūros lygio. Į pietus bei rytus nuo ežero plyti banguota smėlinga lyguma. Dubingių ežero apylinkės, kaip ir pakrantės, labai miškingos, jose gausu praeities ledyno atvilktų riedulių. Tarpukalnėse telkšo Ilgio, Žverno, Baluošo, Viranglio, Gaveikių, Beržos, Suoselio ir kiti mažesni ežerai, srovena daug upokšnių. Iš jų į Dubingių ežerą įteka tiktai Kirnė, Baluoša, Melnyčėlė ir dar keletas smulkesnių, o iš Vyriagalos įlankos į Žeimeną išteka vienintelė Dubinga.
Melnyčėlė iš visų šių upelių gyviausia ir srauniausia. Gavusi pradžią nedideliame Suoselio ežere, ji atiteka į šiaurvakarinį Dubingių ežero galą giliu, siauru, medžiuose bei krūmuose skendinčiu slėniu. Iš jo vasaros kaitroje liejasi gaivi vėsa. Melnyčėlė labai trumpa - vos 1,2 km ilgio, tačiau žemyn leidžiasi net 12 metrų. Įdomu, kad vidutinis Nemuno nuolydis tesiekia vos apie 20 cm/km. Taigi žvyringu ir labai riedulingu slėnio dugnu čiurlenanti Melnyčėlė prilygsta įdomiam kalnų upeliui, kuris galėtų sukti elektrinės turbiną. Slėnyje jai kelią pastoja akmuo „Puntuko vaikas".
Jeigu iš Meironių kaimo pasuktume retai važiuojamu keliuku, vedančiu į mišką, tai Vyriagalos įlankos šiaurrytinėje pakrantėje pamatytume vieną storiausių pušų mūsų respublikoje. Šios savo viršūne beveik į 35 m aukštį pasistiebusios pušies kamienas gerokai aukščiau žemės yra 1,5 m skersmens, o jam apjuosti ties ta vieta reikėtų ilgesnės kaip 4,5 m virvės. Plačios ir garbanotos senelės pušies šakos. Nenuobodu pro žalių spyglių rėtį sekti dangumi slenkančius pilkšvus debesis ar gilių raukšlių išvagotu kamienu sliuogiančias greitakojes skruzdes. Ši pušis - irgi gamtos dovana, gamtos paminklas, kurį aplinkiniai gyventojai kruopščiai prižiūri.
Dubingių ežeras labai reikšmingas mokslui, Jis yra susidaręs paskutinio ledyno atsitraukimo metu, tirpsmo vandenims išgraužus gilią ir nepaprastai ilgą daubą - riną. Tuomet toje dauboje sušalęs vanduo, matyt, ir apsaugojo ežero guolį nuo sąnašų.
Anksčiau Dubingių ežeras buvo gerokai didesnis, nes jo vandens lygis buvo bent trimis - keturiais metrais aukštesnis. Atrodo, kad kadaise Dubingių ežero dalimi buvo į šiaurę nuo Vyriagalos įlankos plytintieji didžiuliai Purvino pelkės plotai. Juose dabar klega laukinės antys, Lietuvoje baigiančios išnykti gervės bei kiti vandens paukščiai, gyvena briedžių.
Gražuolis Dubingių ežeras su savo pakrantėmis, apylinkėmis ir mišku, prisišliejusiu prie šiaurinių krantų, paskelbtas landšaftiniu draustiniu.