ŠLAVĖ
Grįždami iš Puntuko į Anykščius, ieškome Šlavės slėnio. Siauras plentas peršoka vieną po kitos kelias griovas - tik vis be vandens. Ir štai vienoje medžiais apaugusioje griovoje čiurlena upelis - tai Šlavė. Sprausdamiesi tarp suvirtusių medžių, slysdami nuo kamienų, kylame griova aukštyn.
Tarp akmenų čiurlena skaidrus, šaltas vanduo. Griovos dugne vien didžiuliai akmenys, žalsvai pilki, apsamanoję. Atrodo, lyg labai seniai kažkoks milžinas tyčia juos būtų sumetęs į griovą. Tartum užmirštoje taigoje griovos kraštus jungia suvirtusių medžių tiltai, o bejėgės, vandens plaunamos eglių šakos vietomis taip susiraičiusios, jog atrodo lyg pašiūrės mažiems vandens gyvūnams. Tačiau Šlavę žino ne tik geologai. Egzotiškas jos eglių pavėsis vilioja kiekvieną keliautoją. Visais metų laikais Šlavė savotiškai įdomi. Žiemą iš po sniego prasiveržęs čiurlena vanduo, o karščiausiomis vasaros dienomis apsamanojusių jos akmenų nepasiekia saulės spindulys - vėsu, ramu, gera pasėdėti, pailsėti. Kur nepažvelgsi - griūvantys medžiai, tarp eglaičių keroja šviesios minkštos samanos. Pakeli galvą aukščiau, o ten, žiūrėk, viršum kelių aukštų medžių neseniai nuvirtusiame skardyje baltuoja prakastas smėlis.
Paėjėjus kokius 200 m aukštyn nuo plento, kairiajame griovos skardyje prie pat dugno akmenų, yra geologų dainai kasinėjami smėlio ir žalsvo molio sluoksniai. Tai devonas. Bet jis smarkiai paveiktas ledynmečio ir anksčiau vandeningesnės Šlavės srovės. Kvarcinio smėlio sluoksniai, įsispraudę tarp molio, vietomis smarkiai išplauti ir vietoj jo randami molingo žvyro lęšiai. Aukščiau dar baltuoja skardis - tai jau neogeninis smėlis. Tiek Gylių, tiek Šlavės neogeniniame smėlyje gausu molingų, anglingų tarpsluoksnių, kuriuose rastos kadaise (prieš 25 mln. metų) Lietuvoje augusių atogrąžų miškų liekanos. Tai kukmedžių, ąžuolų, pušų, bukų, skroblų, guobų ir kitų medžių žiedadulkės ir sporos. Viršum neogeninio smėlio plonais sluoksniais slūgso pilkas smėlingas molis ir alevritas. Manoma, kad taį jauniausio geologinio periodo kvartero dariniai. Nuo Anykščių plento paėjus apie 0,5 km aukštyn Šlavės išrausta griova prieisime šių kvarterinių nuogulų sluoksnius. Jų storis iki 9 m. Čia rasta gitijų1, kurios rodo, kad šis alevritas ir molis susiklojo, atsitraukus priešpaskutiniam ledynui. Gitijoje randamos žiedadulkės rodo, kad šio tarpledynmečio klimatas buvo šiltesnis ir drėgnesnis už dabartinį. Dar aukščiau gitiją dengia paskutinio ledyno ir jo tirpsmo vandenų sukloti priemolis ir žvyras. Taigi Šlavės slėnyje galima ne tik pailsėti, pasislėpus nuo karštos saulės spindulių, bet ir aptikti ryškių geologinės praeities pėdsakų.
Šlavės dugnas turi didelį nuolydį - vietomis 100 m nuotoliu jis nusileidžia apie 3 m. Kiekvieną pavasarį, tirpstant sniegui, sraunus upelis triukšmingai veržiasi žemyn, paplaudamas stačius skardžius, griaudamas medžius. Atėjus vasarai, griovoje tarp didžiulių samanotų akmenų skaidrus Šlavės vanduo vėl čiurlena tyliai ramiai.
1Gitija - iš dalies suanglėjusios ežerų nuosėdos, susidariusios iš mikroskopiškai smulkių gyvūnų, augalų liekanų ir mineralinių priemaišų.