RUBIKIŲ EŽERAS IR JO APYLINKĖS
Keliai prie Rubikių ežero (jis dar buvo vadinamas Anykščiu) ir greta jo telkšančių Dusyno, Limino ir Mūšėjaus ežerų iš visur veda per žaliuojančias aukštokas kalvas ir gražius klonius. Pačios aukščiausios - Storių kalvos. Susispietusios jos ne per toliausiai nuo pietinio Rubikių ežero galo. Čia soduose slypi ir Klykūnų kaimo trobos. Tiktai prie šiaurinės Rubikių ežero pusės šliejasi lygumos. Tolesnių apylinkių kalvos ir apyežeris susidarę iš rausvo ir pilko priemolio, molio, pamarginti rieduliais. Ežerų paplūdimiai ir atabradas nestokoja smėlio, žvyro, o dugnas daug kur išklotas dumblu. Visos šios uolienos - prieš tūkstančius metų ledyno sukauptos ar vėlesnių vandens tėkmių perklostytos sąnašos. Ne kas kitas, o ledynas ir nuo jo plūdęs tirpsmo vanduo formavo ir duburius būsimiesiems vandens baseinams, kurių vietose kadaise buvo įstrigę „negyvojo" ledo luistai. Seniau Rubikių ežeras buvo daug didesnis ir gilesnis (dabar didžiausiose dubumose siekia iki 12-16 m), Ilgainiui vanduo jame nuslūgo, o sujungus šį ežerą su Anykšta, dar bent 3 m jo lygis krito.
Didžiosios Rubikių ežero salos kampelis
Rubikių ežeras - didžiausias iš aplinkinių (4,8 km ilgio ir 3,8 km pločio) ne veltui laikomas ir gražiausiu visame Anykščių rajone. Jį puošia šešiolika žaliuojančių salų, pakrantės krūmai, medžiai ir pievos, užutėkiai ir įlankos, kurių ypač daug pietiniame ežero pakraštyje. Salos tokios pat kilmės, kaip ir aplinkinės moreninės kalvos, tik ežero viduryje atsidūrusios. Ypač graži Didžioji sala. Joje giles barsto senas plačiašakis ąžuolas, greta tarpsta lazdynai, šermukšniai, siaurame iškyšulyje svyra baltaliemeniai beržai, gluosniai, o smėlėtose pakrantėse klega vandens paukščiai. Netoliese, viršum ežero kyšančioje Šventavartės saloje, sakoma, kažkada buvusi deivės Mildos šventykla ir rusenusi amžinoji ugnis. Iš čia ėjęs požeminis kelias net į Vorutos piliakalnį. Įdomu pamatyti visas salas saleles - juk kiekviena jų turi savo vardą, praeitį, kiekviena vis kitokia...
O kokie saulėlydžiai Rubikiuose! Raustant vakaruose paklydusiam debesiui, rimstantis ežeras nusitaško visomis spektro spalvomis. Žavios ir mėnesienos, kai iš už miško pasikėlęs mėnuo per ežerą tiesia sidabro taką. Nepamirštami rytmečio ūkanose skęstantys nendrynai, saulėti vidurdieniai. Daug kuo galima gėrėtis Rubikiuose.
Visai greta raibuliuojantį Dusyną nuo Rubikių ežero skiria tiktai siaura ilga sąsmauka, vadinamoji „turistų Neringa". Abu ežerus sujungia gilokas upelis. Jo krantuose supasi žilvičiai, glaudžiasi juodalksniai, o vandeny kyšo švendrių ir ajerų kukšteros. Plaukiant valtimi upeliu prieš srovę, iš Dusyno ežero lengva patekti į lelijomis baltuojantį mažytį Limino ežerėlį, o iš jo, prasmukus pro tilto apačią, - ir į Mūšėjaus ežerą.