ANYKŠČIŲ KRAŠTAS
Anksti rytą Anykščių slėniuose dar sklaistosi baltas rūkas, o miškais pasipuošusios kalvų viršūnės jau šildosi saulėje. Jos paskutinės ir vakaro žarą palydi... Štai raudonas kamuolys jau išblėso, pilkose sutemose paskendo, pasirengė miegoti Anykščiai, viršum kalvų, užkliuvusios už pušų viršūnių, sustingo rausvos spalvos, o Liudiškių piliakalnyje, „Laimės žiburyje", dar žaidžia saulės spindulys.
Sunku aprašyti grožį, kurį regi nuo Liudiškių piliakalnio. Negali atsigėrėti ir plačiu, kalvų padabintu, Šventosios slėniu, kai žvelgi į jį iš aukštumėlės prie Gylių kaimo. Norėtume bent papasakoti, ką įdomaus randa čia geologai, kokias mįsles slepia Anykščių kalvos ir atidengia sraunūs upeliai savo skardžiuose. Kad keliautojas, grįždamas nuo Puntuko, užsuktų atsigerti šalto, tyro Šlavės vandens ir pailsėtų prie nugriuvusios eglės kamieno. Kad važiuojantieji į Biliūno tėviškę, Niuronių kaimą, prisiminę Piestupį, neužmirštų pažiūrėti, ar Variaus upelio vanduo tikrai raudonas. O iš Anykščių traukiant Rokiškio link, kad užklystų ir prie seno malūno ant Aknystos upelio...